Lietuvoje Konstitucinis Teismas (KT) jau yra tapęs ideologinės programos įgyvendinimo ir politinės kovos įrankiu – tai akivaizdus faktas.
O kaip kitaip dar būtų galima apsakyti tokius KT išaiškinimus, kad neva LR Konstitucijoje yra pateikta neutrali lyčiai šeimos samprata, homoseksualizmo propaganda nekenkia nepilnamečiams, o kaltinimai sulaužius priesaiką ir antisemitizmo skatinimu yra pateikti Žemaitaičiui, remiantis „eksperto“, skelbiančio, kad Lietuva yra viena iš 3 didžiausių Holokausto žaidėjų nuomone, kas prikišamai rodo, jog KT savo veiklą grindžia ideologiškai kryptingais arba net kraštutinai piktybiškais, atvirai nesąžiningais vertinimas. Kas be ko, toks KT išankstinis užsiangažavimas toli gražu ne Konstitucijos, o vienos ideologinės pusės naudai bjauroja demokratijos idėją, sunkia naštas prislegia jaunos demokratijos vyksmą ir valdžių padalijamumo atsvarų sistemoje dalyvauja nebent kaip svarstis prie kojų, tempiantis skenduolį į dugną?
Kaip atrodo bent man, nuo Žalimo vadovavimo laikų patyręs stiprias mutacijas, KT pastaruoju metu abejingai stebėjo vykdomosios valdžios balansavimą ant konstitucinio perversmo ribos, kai nematė jokio reikalo suturėti neretai su valdžios pritarimu ar net paskatinimu įteisintą antilietuvizmo įsisiautėjimą, forsuotai nutylėdamas Konstitucijos preambulės bazinį postulatą, skelbiantį, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta. Nenuostabu, kad dabar jau kyla klausimas – kam atstovauja šitoks KT, koks apskritai yra šios institucijos stabilizavimo ir įgalinimo pagrindas, jeigu mums neužtenka paaiškinimo, kad tiesiog privalome nekritiškai patikėti KT išvadų teisingumu?
Ar mus gali įtikinti pikti perspėjimai, kad jokiomis sąlygomis niekam nevalia – šiukštu! – suabejoti Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimais, negalima net ir mažiausiu laipsniu kvestionuoti vienu ar kitu klausimu KT teisėjų valios? Taigi sunku būtų nepastebėti, kad čia Konstitucinio teismo valios neklaidingumo doktrina iškeliama aukščiau net už popiežiaus neklystamumo dogmą. Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai dar pasakoma, kad aukščiau KT yra tik Paskutinysis Teismas.
Kaip žinoma, popiežiaus neklystamumo dogma buvo suformuluota Pirmojo Vatikano susirinkimo dogminėje konstitucijoje „Pastor Aeternus“ (1870 m.), o Antrojo Vatikano susirinkimo metu buvo rastas patikslinantis paaiškinimas, kad toks popiežiaus neklystamumas galioja ne absoliučiai, o tik esant tam tikroms sąlygoms. Savo ruožtu kyla įspūdis, kad mūsų padangėje visa plejada teisininkų būtų nieko prieš lengvatikiams įpiršti nuomonę, kad KT išaiškinimai yra nepavaldūs laikui, galiojantys nepakitusiu pavidalu kintančiomis sąlygomis prasmės sankaupos turiniai, kažkas panašaus į absoliučios tiesos kristalizacijos seką, nepaklūstančią jokiems ašarų pakalnės erozijos dėsniams.
Dogmos kaip atskaitos taško pasirinkimas, leidžiantis gretinti teologines ištaras ir teisinės sąmonės viražus drauge čia yra kažkas panašaus į kontrapunktą, lyginat su tuo, kas jau buvo pasakyta anksčiau. Iš tiesų, tiek vienoje, tiek kitoje sferoje iškyla būtinybė anksčiau ar vėliau dėti galutinį tašką, nes begalinė refleksija gali tapti kiauru maišu, pro kurį išbyra viskas, kas buvo sukaupta sunkiu dvasios triūsu ir rūpestingai saugoma.
Kas be ko, dogminis teologinės refleksijos turinys yra grindžiamas ištikimybe tradicijai ir neginčytino autoriteto instituto pripažinimu, kita vertus, įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek – riboja. Tarkime, toks KT doktrinos sugretinimas su teologija, kuri tiesos galutiniu pagrindu laiko Šv. Raštą, be visa ko kito galimas dar ir dėl to, jog KT nėra baudžiamoji institucija, bet konstitucinio teksto interpretacijos mašina. Kita vertus, vakarietiškoje mąstymo tradicijoje visados gyvavo įsitikinimas, saugantis nuo minties sulėkštėjimo, kad teologinės formuluotės negali pakeisti gyvojo Dievo (vakarų krikščioniška mistika), taigi, pagal analogiją, įstatymo prasmingumo sąlygos turėtų būti vertinamos ne tik dermės su kitais įstatymais požiūriu, bet ir atsiremiant į gyvo žmogaus interesus.
Savo ruožtu nesunku pastebėti, kad mūsų KT pretenzijos į galutinę tiesą, dogmos statuso pamėgdžiojimas stilistiškai yra grindžiamos sustingusių togų ir sterilizuotų nuo bet kokio žmogiškumo organikos pėdsako kaukių vaizdiniu. Paradoksalu, kad tokiomis antžmogiško, laikui nepavaldaus teisingumo kaukėmis akcentuotai operuojama tada, kai karšta žmogiškumo organika virsta per kraštus, pavyzdžiui, kai andai buvo skubama pasikelti algas sau atskiru KT nutarimu dar nepasibaigus ekonominei krizei, užmirštant ir paniekinant labiau skurstančius visuomenės sluoksnius. Taigi, kaip atrodo, nuo žmogaus didybės ir menkybės yra tik vienas žingsnis, o KT teismo povyzoje tai anąkart pasimatė pro padidinamąjį stiklą. Ypač nesmagu matyti, kai nešvanki veidmainystė yra aprengiama didingomis togomis, ar ne?
Teismų praktikoje plačiai operuojama principu – iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Tačiau žiūrint į reikalo esmę dar plačiau, t. y. genealoginiu požiūriu, t. y. ieškant galutinio teisinio santykių reguliavimo prasmės šaltinio, privaloma pripažinti tą dalykų padėtų, kad pačios teisės prasmingumo sąlyga plyti už teisės ribų.
Iš tiesų, yra labai rimtas pagrindas teigti, kad pačios Konstitucijos turiningumo ir prasmingumo šaltinis yra ne vienos ar kitos teisinės institucijos interpretacinė veikla, o žmonių sąmoningumo konfigūracijos duotybė, kuri nuo moderniųjų laikų pradžios yra vadinama visuomenės sutartimi.
Apšvietos amžiuje suformuluota vadinamoji visuomenės sutarties teorija numato, kad žmonės daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu supranta, jog politinis ir teisinis visuomenės reguliavimas yra neišvengiama būtinybė vardan tų pačių visuomeninių santykių išlikimo ir pratęsimo, siekiant užtikrinti civilizuoto bendravimo galimybę. Taigi esą yra taip, kad kiekvienas iš mūsų, atsisakęs prigimtinės laisvės dalies mainais už politinio ir teisinio žmonių santykių reguliavimo būdu įgyjamą pilietinę laisvę, daugiau laimi nei pralaimi. Kaip nesunku pastebėti, visuomenės sutarties teorija be visa ko kito suponuoja, kad įstatyminė tvarka savo esme nėra tik papročių automatizmo įteisinimas, tačiau numato, jog žmogaus sąmonė didesniu ar mažesniu laipsniu dalyvauja žmogaus tikrovės pasirinkime.
Žinia, tokia sutartis nėra joks empirinis faktas, neturi jokio realaus teisinio įforminimo, taigi teisinio reguliavimo atžvilgiu yra jeigu ne transcendentinis (anapusinis) faktas, tai vis dėlto neabejotinai transcendentalinė kantiška to žodžio reikšme, dar kitaip tariant, išankstinė žmonių santykių teisinio reguliavimo prasmingumo sąlyga.
Kita vertus, net jeigu visuomenės sutarties „pasirašymo“ faktas nėra fiksuojamas empiriniu pavidalu, vis dėlto yra galimybė patikrinti tokios sutarties laikymosi ar nesilaikymo faktines aplinkybes, nurodant net statistinius duomenis.
Kaip yra pažymėjęs tas pats J. J.Rousseau, vienas iš visuomenės sutarties kūrėjų, visuomenės sutarties nutraukimo faktą labiausiai akivaizdžiai iliustruoja emigracija, ypač tada, kai toks procesas įgyja masinį pavidalą, balsuojant bėgančiomis iš Tėvynės kojomis.
KT išaiškinimai skelbia ar priimami teisės aktai, institucijų sprendimai ir nutarimai atitinka Konstitucijos normas. Tačiau čia taško dar nedėkime. Pilietinio sąmoningumo lygmenyje net ir po KT valios apreiškimo išlieka galimybė pratęsti diskusiją, siekiant atsakyti į klausimą, ar KT išaiškinimai ir Konstitucijos normų interpretacijos atitinka visuomenės sutarties pozicijas? Kaip atrodo, pats KT teismas tokios refleksijos neįgalina, tai prilygtų žygdarbiui pabandyti pačiam save ištraukti iš pelkės už plaukų.
Buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas neseniai mus bandė įtikinti, kad tautos sukilimas prieš tironišką valdžią yra teisėtas pasirinkimas. Jeigu taip kalba žmogus, užėmęs aukščiausią postą teisėsaugos hierarchijoje, reiškia, kad jis nemėto žodžių pavėjui, kaip galėtų būti kitaip? Tiesa, reikia pastebėti, kad sukilimo idėją anas bandė išpopuliarinti ne tiek vedamas romantiškų revoliucionieriaus jausmų, kiek nesuvaldytos pagiežos pagrindu siekdamas paskatinti protesto mitingus prieš naujai išrinktą Seimą, kai rinkimų rezultatai buvo katastrofiškai nesėkmingi jo bendraminčiams.
Perfrazavus seną posakį, būtų galima pasakyti, kad tokiu atveju, kai yra toks Konstitucijos draugas kaip dabar veikiantis LR Konstitucinis Teismas, tampantis Konstitucijos normų destabilizacijos šaltiniu, priešų jau nebereikia, nes Konstituciją pribaigti gali pats KT. Tokiu atveju sukilimas prieš atskirai paimtą KT būtų pateisinamas, ar ne? Tačiau kyla klausimas – kaip tokį pasirinkimą būtų galima įgyvendinti praktiškai? Tai būtų galima padaryti šiandien nebent tik politinės valios sukėlimo į vieną kumštį keliu, kuriant politinę Konstitucijos gynybos lygą ar pan.
Konstitucinio teismo neklaidingumo dogma galiausiai atveda į institucijos degradaciją ir Konstitucijos nureikšminimą.
ką išrinktas seimas nutarė – tai yra niekis
KGB paskirtas KT sureguliuos savaip 🙂
Galima būtų sakyti tvarus, bet tas žodis db įgijo kitą populiarią reikšmė
Tarptautinio bestselerio „Age Proof: The New Science of Living a Longer and Healthier Life“ pavadinimas aukštos reputacijos vertėjos Giedrės Bacevičienės, trumpinant antraštę, į lietuvių kalbą taip ir yra išverčiamas – „Nepavaldus laikui“.
,,genealoginiu požiūriu” – siūlyčiau pažvelgti, kaip ginekologui, rašalo taip bus sutaupyta.
Dar vienas nešvankus senis.
…geriau…neswankus senis,nei ….neswanki neviltis…..neviltis apskritai yra….nlooogis xa xa xa…todel – skac,neviltie,su visais varovais..i
…blogis,zinoma.
Ginekologinis požiūris privalomas: nejaugi neįdomu, kas gi tą pagimdė ir kokiu tikslu? Rašalo rašytojas daug sutaupytų, jei nuo to pradėtų ir tuo užbaigtų. Gražus moteriškas vardas Neviltis.
…neviltis…yra zodzio….konserwatorius….sinonimas.Primena vyr.gim. butybe……beviltiskas…..
Pastoviai „rasdamas” konstitucijoje tai, ko ten NĖRA, Konstitucinis teismas meta iššūkį įstatymų leidėjams. KT teigia: konstitucija leidžia niekinti šeimą, konstitucija leidžia tos pačios lyties asmenų šeimas. Tokiu būdu KT terorizuoja parlamentą, niekina rinkėjus ir pačią konstituciją. Kodėl viešose apklausose niekad nebūna klausimo – ar pasitikite Konstituciniu teismu?! Nes tada ir paaiškėtų aukščiausio suvereno – TAUTOS – požiūris į KT.
KT diktatūrai ir savivaldžiavimui galą padaryti turi seimas; kai kas sako, kad tauta. Gal ir tauta. Bet tai BŪTINA padaryti.
Didžiojo Trejeto triukas runkelyno suvaldymui. Skaitykite Edward Bernays apie dezi propagandos galią. Kas ištiktų oligarchiją, jei runkeliai sužinotų tiesą, kaip kadais Bušas vyresnysis atsakė į tokį klausimą savo draugužei žurnalistei – būtų kas su jais padaryta? Šitas Saros interviu buvo intike patalpintas irgi kadais.
nei tu žinai, nei ką, kaip tektų visiems gyventi ir tvarkytis be to „Trejeto”(?) priežiūros. Pavyzdžiui, lenkams ir lietuviams.
Lenkai nuo Trejeto gavo Karo garantiją Londone, jai net neprašant, ir buvo atiduoti Stalino Rusijai, o mes tiesiai Gulagan ant Laptevų jūros ledo. Nori pakartojimo? Primenu, kad lenkai, gaudami Pasaulinį karą, buvo okupavę trečdalį Lietuvos ir visą tarpukarį griovę mūsų ūkį – ekonomiką (varguolių ašaras, prakaitą, nemigą ir kraują) dėl nuolatinio karo stovio su Lenkija, jei nežinai bezubrydamas Maldeikienės „nakazus” Kapsukėje, kaip suprast Lenino raštus – Materialismus und Liberaleempiriokritizismus.
muilo burbulas tas tavo trejetas (Vanguard, StateStreet, BlackRock), jiems atseit galingais leidžia būti tik Vakarų civilizacinės normos, barbarams į visą tai nusispjaut, jie pripažystą tik jėgą, kaip kažkada sakė koba „kiek divizijų turi Vatikanas”
„nepavaldus laikui’ – visai vykęs lietuviškas sąvokos atitikmuo. Jeigu rusiškas atitikmuo irgi vykęs – ar verta dėl to kankintis?
„KT išaiškinimai yra nepavaldūs laikui“
Niepodvlastny vremeni. Reikėtų pagalvoti, kaip tai gražiai lietuviškai pasakyti. Beje, angliškai būtų „timeless“.
„Nepavaldus laikui’ – visai vykęs lietuviškas sąvokos atitikmuo. Jeigu rusiškas atitikmuo irgi vykęs – ar verta lietuviui dėl to kankintis?
„Hipernormalizmas“ kalbotyroje reiškia ką kita, o „kankintis kuo“ yra rusiška konstrukcija. Bet šiaip malonu, kad domitės. Domėkitės ir toliau, ir kada nors užaugsite protingas vyras. Beje, į nepažįstamą žmogų mandagiau kreiptis „jūs“ (šitą šiaip mama turėjo pasakyti).
…tamista mama turejo ispeti – ne tavo kiskis,ne tu ir kiskis……bo,gali atsirugti……
Mes, anonimai, žmonės paprasti, prie pagarbos ir nuorodų į Autorių nepratę . Ir kitų tokių tinkamai nepagerbiame, nors kartais (žinok, žmogus, kuomet ) gal vertėtų . Vienok sakyk, Prieteliau, ar teisybė, kad, pradėjęs kreipiniu „Tamsta” , paskui gali (ir turi) tęsti „tu” maniera, o sakinys vis viena išlaiko pagarbią formą.
….atsakau Prieteliui, – musu kalba tokia sena ir gili slepiniu,kad joje gali buti bet kas ir …bet ko….pradet kreipiniu..tamsta,veliau tujintis,islaikant gan pagarbu tona – vienas juokas…..o galima,pvz.,pasakyt…..Jus,gyvuly……..lyg ir pagarbu,bet….vargu…..
…tikiuosi,Tamsta,neprisitaiket to sau…..norejau pasakyti,kad,pvz.,kreipiantis i toki,tula prasalieioiti,…..Jus,gyvuly,teikites nerasineti nieku……kreipinio tonas butu lyg ir pagarbus,o bet taciau………..
Kolega Su Pagarba, visai neblogas mėginimas parašyti senoviškesne lietuvių kalba, tik „vienok“ yra polonizmas (jednak), sovietmečiu dar pastiprintas rusicizmo „odnako“, o „prietelius“ yra polonizmas „przyjaciel“. „Tamsta“ senovėje buvo daiktavardis (tarsi „tavo malonybė“) ir dėl to su juo buvo vartojamas veiksmažodžio trečias (ne antras) asmuo („Ko tamsta pageidauja?“ ir pan.). Taip pat ir antrąjį vienaskaitos asmenį kartais galima pamatyti su „tamsta“ maždaug prieš 100 metų parašytuose kūriniuose, bet mūsų laikais su „tamsta“ labiausiai tinka daugiskaitos antras asmuo. Jei neklystu, taip daroma Lietuvos kariuomenėje ir visur kitur, kur vartojamas kreipinys „tamsta“.
….tai visgi del svetimo kiskio tamista emet…kiskiakopustuliautis….primygtinai prasyc atkreipt demesi i priesaga….liautis…..
…prajuokinot su tuo….mes,anonimai……mielas biciuli,norit – pasakysiu Jusu varda……
Kodėl į poną Dievą, jei drįstame kreiptis, tą darome tujindami
Tiesiog trolina jis.
Archajiškai. Taip pat ir angliškai į Dievą kreipiamasi „thou“.
Įtariu, p. Pastebėjimas vėl susierzins 🙂
jeigu kariuomenėje, išlaikius (ar įvedus) kreipinį Tamsta, atsisakyta antro vienaskaitos asmens. Įsakymas daugiskaitoje tada nenorint skamba kaip prašymas, ko kariuomenėje reikėtų vengti. „Tamsta” su vienaskaitos II asmeniu būtų puikus derinys: pagarbus įsakymas.
itališkai, prancūziškai, estiškai?
Geras klausimas, p. Pastebėjime 🙂 Prancūziškai būtų „intemporel“, pažodžiui „belaikis“ ar „nelaikinis“ (taip pat, kaip anglų „timeless“). Itališkai būtų, regis, „senza tempo“, pažodžiui „be laiko“. Lenkiškai būtų „ponadczasowy“, pažodžiui „viršlaikinis“. Kadangi nė viena iš tų šalių nėra buvusi sovietų okupuota „sąjunginė respublika“, nė vienos iš jų kalboje tai nėra pažodinis vertimas iš „niepodvlasten vremeni“.
ir kinų mandarinų kalbos, jei fanatiškai manai, kad anglų kalna yra pasaulio bamba. Nėra taip. Su žodynu internete ir aš galiu išversti, ką tik noriu. O kur dar Vidurinės Azijos kalbos Vilniuje? Kur teko taip tobulai rusų kalbą išmokti? Galimai prigimtis?
Kinų mandarinų kalbą moka tik kinai ir dar saujelė vertėjų. Anglų kalba gi plačiai pasklidusi pasaulyje tarp įvairių tautų, taigi, priimtinesnė . Kaip ir patys anglai, visiems malonesni už mandarinus, su jų kalba ir raštu.
Kad de facto taip ir yra. Anglų kalba šiais laikais yra pasaulio bamba, o rusų kalba – „rusiškojo pasaulio”, arba buvusių sąjunginių respublikų tokia neplauta bamba.
P. Pastebėjime, rašantis pirmuosius sakinio žodžius slapyvardžio laukelyje: nemažai rusų kalbos sintaksės ir frazeologijos galima išmokti iš kai kurių asmenų lietuviškai parašytų sakinių, tarp jų ir tamstos 🙂
O šiaip, matau, kad tamstos ketinimai nėra blogi, tik yra išsilavinimo spragų ir per didelis nervingumas.
Kodėl pasitaiko humanitarų, taip neurotiškai susireikšminusių? Mažas atlyginimas? Nepilnavertiškumas dėl tuščiai prabėgusio gyvenimo? Nejuokinga.
Pakeliaukite po pasaulį ir suprasite, jog anglų kalba nėra jokio bamba. Anksčiau komuniagos skiedė, kad rusų kalba ypač svarbi, dabar tie patys skiedėjai tą patį sako apie anglų kalbą.
…siuo atveju, hipotetiskai menka falo dimensija atvirksciai proporcinga tiriamo individo leksinei diarejai….
….Pastebejimui……taigi tame Skaitytojuj matote savo atspindi….gi ne karta taipogi megavotes kalbos taisymo bakchanalijoj….kiba apsemet kruminius dantis……tai gera pamoka Jums…..nesikisti,kur niekas nepraso..
Kuris iš „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai” feldfebelių vis sakydavo: Jūs mane anksčiau žinojote iš gerosios pusės, o dabar pažinsite iš blogosios?
…siek tiek pripainiojot,bet baikis…
Tarptautinio bestselerio „Age Proof: The New Science of Living a Longer and Healthier Life“ pavadinimas aukštos reputacijos vertėjos Giedrės Bacevičienės, trumpinant antraštę, į lietuvių kalbą taip ir yra išverčiamas – „Nepavaldus laikui“. Nejuokink pasaulio, didysis filologe! Dar blogiau, kad tamstos replikos neretai yra klaidinančiuos
korektūra; klaidinančios
„Neretai“ irgi yra rusicizmas (nieriedko), atsiradęs tik sovietmečiu.
Jei kas tuo abejoja, tai ar angliškai dažnai sakoma „not seldom“ ar „not rarely“? O gal vokiškai būna „nicht selten“? O prancūziškai „pas rarement“? Ar žodį „neretai“ įmanoma rasti lietuviškuose raštuose, parašytuose iki sovietmečio? Taigi.
Tikrasis lietuviškas žodis yra „kartais“.
dažnai, neretai
Ar taisyklingas sakinys „Dėl avarijų eilėje atvejų būna kalti pėstieji“?
Ne, netaisyklingas. Vietininkas nevartotinas veiksmo būdui ar laikui reikšti: Dėl avarijų eilėje atvejų (taisoma dažnai, neretai) būna kalti pėstieji.
Dėl įvairumo vietoje dažnai dažniau naudokime retai begirdimą tankiai
„Ar taisyklingas sakinys „Dėl avarijų eilėje atvejų būna kalti pėstieji“?
Ne, netaisyklingas. Vietininkas nevartotinas veiksmo būdui ar laikui reikšti: Dėl avarijų eilėje atvejų (taisoma dažnai, neretai) būna kalti pėstieji.“
Žiūrėkit, vyrai, šitas pavyzdys labai gerai iliustruoja oficialių kalbainių mąstyseną. Kodėl tas „eilėje atvejų“ iš tikrųjų yra „netaisyklingas“? Nes tai yra rusicizmas „v riadie slučajev“. Bet sovietmečiu buvo negalima sakyti, kad rusicizmai yra blogai. Kartais būdavo sakoma „barbarizmas“, bet ir tai nebuvo gerai, nes tai reikštų, kad rusai yra barbarai, o tai irgi būtų buvusi baisi šventvagystė. Dėl to buvo surastas toks neskausmingas žodis „netaisyklinga“. Daugeliui žmonių tai buvo neaišku: kuo netaisyklingas, kas jį paskelbė esant netaisyklingą, ir apskritai, kas žino ar kuria tas „taisykles“? Be to, „taisyklės“ ir „taisyklingumas“ asocijuojasi su mokykla, taigi daug kam atrodo visai kieta tarsi įgelti įsivaizduotai mokytojai ir pasakyti ką nors „netaisyklingai“. Dar kitas aspektas, kad dėl kalėjimų ir sovietų kariuomenės įtakos rusicizmai berniukams atrodė labai „mačo“ dalykas. Net ir dabar tais laikais augę prasčiokai juos tebevartoja arba, pavyzdžiui, kartais parašo raidę x vietoj ch (kirilicos imitacija) ir mano, kad tai yra žiauriai kieta (o jaunesni ir geriau išsilavinę gali ir nesuprasti, kas yra tie „psiksai“ ar „loksai“).
Dabar sovietmetis yra pasibaigęs daugiau kaip prieš 30 metų, bet kalbainių tradicija neminėti žodžio „rusicizmas“ ir kalbėti tik apie kažkokį abstraktų „netaisyklingumą“ išliko, tiesiog iš inercijos, perduodama iš kartos į kartą (dar kita vertus, mūsų laikais atsirado ir nauja mitologija apie „neapykantos kalbą“ ir pan., taigi ir mūsų laikais atvirai sakyti teisybę nėra visai gerai). Rusicizmai, deja, irgi tebesiveisia.
Taigi, ką čia padarė oficialūs kalbainiai? Labai akivaizdų rusicizmą „v riadie slučajev“ pakeitė į mažiau akivaizdų „nieriedko“. Tikrasis lietuviškas žodis, žinoma, yra „kartais“ arba „dažnokai“.
Taigi siūlau netikėti nei oficialiais kalbainiais, nei manimi, o galvoti patiems: ar nėra taip, kad tas posakis turi labai tikslų atitikmenį rusiškai, o jokia kita kalba neturi? Ar įmanoma tą posakį rasti kokiame nors Smetonos laikų romane? Ar tik kokių 1970-ųjų metų komjaunimo tiesoje jis pasirodo? Ar močiutė būtų jį pasakiusi? Ar nuo to žodžio apskritai koks nors biurokratkalbės, žurnalistkalbės ar šiaip koks Brežnevo laikų tvaikas nesklinda? Taip ir kalbainių nereiks.
Konstrukcija jei – tai lietuvių kalboje yra nevartotina, kai reiškiamas priešinimas, o ne sąlyga.
…dar vienas KT saliskumo akivaizdus irodymas – atsisakymas nagrineti konserwantisko pilieciu teisiu ribojimo pseudopandemijos metu, – kt pareiske,kad panaikinus ribojimus,nebera ir galimo nusikaltimo sudeties………tokio absurdisko isaiskinimo gnoseologija slypi pacio nusikaltimo pateisinime….esa,nuzudzius,nebeverta aiskintis,nes veiksmas jau baigtinis….kitas dalykas butu,jei zudymas vis dar vyktu……..vivat absurdorum zalimorum……arba,anys laiko mus visus paprasciausiais….durnorum vulgariensis.Isvaikyt tuos juodaskvernius apuokus….ta galetu padaryt Zemaitaicio partija sek.seimo rinkimuose,gavusi dauguma,t.y.71 plius.Kito realaus kelio nera.
…sarzuojant…kas galetu paneigti,kad galime viena,nelabai grazia diena,sulaukti KT sprendimo,esa dabar yra naktis….ir kas ta galetu uzgincyt…..nebent,sakaliokai tauriai pasipiktinusiu pilieciu rankose..
Gerai gyveni, jei tokios tavo pretenzijos Konstituciniam teismui. Pandemija kaip tik atvejis kada teismui (bet kuriam) geriau buvo nusimuilinti nuo ieškinio nagrinėjimo iš esmės – dėl nekompetencijos. Ką Teismas visai išmintingai ir padarė
…..blogai gyveni,nes,sekant tavaja logika,bet koks teismas butu teisus,atsisakes nagrineti bet kokia byla,esa jis per mazai kompetentingas…….
ne
….taip taip..
Ten pat kur ir atmintinoji „veto” teisė. Į kryptingą paralyžių, su galimybe judėti tik Teismo palikta (parinkta) kryptimi.
„KT išaiškinimai yra nepavaldūs laikui“
Niepodvlastny vremeni. Reikėtų pagalvoti, kaip tai gražiai lietuviškai pasakyti. Beje, angliškai būtų „timeless“.
…galvok,Skaitytojau,galvok…..tik nenusigalvok galvodamas,idant,begalviu neliktum….