Edvardas Čiuldė. Kur palaidotas Sokratas?

Vakar grįžau iš kelionės po Graikija, kur ieškojau Sokrato kapo.

Visai Azijai dar vis knieti sužinoti, kur kadaise buvo palaidotas Čingischanas, tačiau peršasi išvada, kad to tikriausiai niekas taip ir nesužinos.

Žinia, mums, lietuviams, daug svarbiau būtų žinoti, kur pagal to meto laidojimo papročius buvo palaidotas Vytautas Didysis, aš ir pats labai atidžiai seku bei kataloguoju visas užuominas ta tema.

Tačiau toliau paporinsiu apie tai, kas gali papiktinti net mano mielus bendraminčius, kad tautiškai susipratusiam lietuviui ne mažiau svarbus nei Vytauto Didžiojo yra Sokrato atminimas. Kaip ir kodėl?

Pradėkime iš toli, kad viena iš didžiųjų filosofijos paslapčių yra tai, kad Sokratas buvo daugiau ar mažiau populiarus visais laikais, išliko žinomu filosofu per skirtingas istorines epochas, kai, bėgant amžiams, vieni iš filosofijos gildijos įžymybių užsimiršdavo, kiti pagal laikmečio madas būdavo prioretizuojami, iškeliami virš kitų dėl didesnio jų filosofinio palikimo parankumo ir pritaikomumo laiko dvasiai. Šiuo požiūriu Sokratas yra tarsi dėmesio pastovumo konstanta, nepavaldi laikmečio konjunktūrai, ar ne?

Toks nenuslūgstantis dėmesys Sokratui yra didelė mįslė, jeigu prisiminsime, kad Atėnų filosofijos mokyklos pradininkas, nepaliko, tautologiškai tariant, ateities kartoms jokio rašytinio palikimo, kai kiti Vakarų tradicijos filosofai neretai yra vertinami pagal prirašytų tomų svorį.

Dar daugiau, – pats Sokratas apie save sako, kad jis neskelbė jokio mokymo, o tik kvietė žmones tarpininkauti vieni kitiems tiesos paieškos procese, nors dėl teisybės reikia pastebėti, kad Sokratas nevengė labai aiškiai išsakyti savo nuomonių svarbiais Atėnų piliečiams klausimais, skirtingai nei jo mokinys Platonas, kuris yra parašęs kelis dialogus, kur sunku nustatyti, kokiam požiūriui galiausiai pritaria pats autorius.

Kas be ko, Sokratas teisėtai yra laikomas didžiausiu sofistų antagonistu, stojęs skersai kelio atsiradusiems V a. per. Kr. viešiesiems filosofijos mokytojams, pasivadinusiems sofistais, visų pirma dėl jų pradėto kultūrinio perversmo, vedančio į tiesos ir moralės normų reliatyvizavimą ir žinojimo komercializaciją.

Skirtingai negu sofistai, kurie skelbė, kad jokios bendražmogiškos tiesos nėra, o visų daiktų matu yra atskiras žmogus su savo subjektyviais polinkiais ir įpročiais ( pasaulis yra toks, kaip kiekvienam iš mūsų galiausiai atrodo), Sokratas bandė įtikinti bendrapiliečius, kad visų daiktų matu yra bendražmogiškas protas, kurio turinį esą sudaro sąvokos, atrandamos ir tikslinamos žmonių diskusijose, žengiant jo nubrėžtu dialogo kultūros keliu. Būtent Sokratas gyvu pavyzdžiu įtvirtino dialogą kaip Vakarų filosofijos formą ir normą, kitaip nepasakysi.

Kaip visiems gerai žinoma, pačiam Sokratui labiausiai rūpėjo dorovinių sąvokų turinys.
Tačiau štai čia jau reikia valingai stabdyti save, kraštutinai trumpinti pokalbį, kai Sokrato istorinės reikšmės tema yra neišsemiama, dabar tiesiog primetant tezę, kad visais laikais minimas ir žinomas Sokratas mūsų laikais įgyja ypatingą, labiau fokusuotą nei kažkada anksčiau reikšmę, nes šiandien Sokratas kaip niekas kitas turėtų būti atpažįstamas kaip pasipriešinimo Europos kultūriniam naikinimui vėliavnešys.

Taigi, jeigu galima būtų taip pasakyti, bėgant laikui, Sokrato reikšmė dar labiau užaugo, šiandien šis antikos mąstytojas galimai ir yra tas vedlys, kuris gali padėti mums išbristi iš labirinto.

Kaip dabar neprisiminti, kad pasaulinę garbę ir svarbą visoms kultūroms Sokratas pelnė toli gražu ne nusitaikydamas į kažkokį abstraktų visų kultūrų ir laikų žmogų, o pabrėžtinai išpažindamas savo meilę gimtiesiems Atėnams, kaip ir jo kuriamos dialogo kultūros žmogus yra ne kažkoks kosmoso kiaurymėse įstrigęs sapiensas kosmopolitas, o bendrapilietis, atėnietis.

Tačiau, – ką noriu ypač akcentuotai pažymėti, – Sokrato gyvenimo ir jo pasirinkimų arba net atsiribojimų pavyzdys rodo, kad Tėvynės rūpesčiais užsiėmęs žmogus drauge yra kaip niekas kitas susirūpinęs tiesos išsaugojimu ir bendražmogiško proto vertės įtvirtinimu, nežiūrint to, kad paviršutiniškam idėjų pasaulio turistui gali pasirodyti, jog žiūrint į pasaulį iš nacionalinio kampo yra pagunda pasiduoti subjektyvizmo vilionėms.

Kita vertus, toks sutapimas net nėra joks paradoksas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes Tėvynė ir yra labiausiai branginta bendražmogiška vertybė ir vargas tiems žmonėms, kurie neturi ar prarado savo Tėvynę, klajodami be vietos kosmoso ūkuose. Tokius jau turėjau progų ne kartą pavadinti utopais.

Sokrato pavyzdys leidžia atpažinti dar tai, kad labai panaši padėtis susiklostė ir dabartinėje Lietuvoje.

Kas kitas yra didžiausias mūsų dienų sofistas Lietuvoje, jeigu ne Žalimas, skelbiantis universalistinius visų laikų ir kultūrų pažangizmo lozungus ir drauge įėjęs į Lietuvos istorija kaip žmogus, kuris, vedamas kraštutinai subjektyvaus politinio užsiangažavimo, pabandė išplauti LR Konstitucijos objektyvų turinį pro užpakalines duris.

Šiame fone dėl išryškėjančio kontrasto dar lengviau yra atpažįstami nacionalinės idėjos puoselėtojai, kurie, išpažindami meilę savo Tėvynei, drauge kaip niekas kitas yra susirūpinę tiesos ir bendražmogiškos moralės normų išsaugojimu.

Kita vertus, nenorėdamas įkyrėti savo pasikartojimais, čia privalau dar labiau trumpinti pokalbį, primindamas, kad jau daugybę kartų esu diskutavęs su skaitytojais dėl to – kaip Sokrato reikšmė išauga mūsų dienomis, ieškant priešnuodžių prasidėjusiam kolapsui švietimo sferoje?

Iš tiesų, vis dar puoselėju viltį, kad dėl Europos atgimimo lūkesčių įgyvendinimo anksčiau ar vėliau bus grįžta prie Sokrato nurodytų gairių šioje sferoje, pabandant iš naujo jaunosios kartos ugdymą ir švietimą suprasti kaip dialogo kultūros puoselėjimą, atsitraukiant nuo vykdomos šiandien pagal didžiųjų prekybos centrų pavyzdį žinojimo komercializacijos, kai kraštutinai dehumanizuotas ir dehumanirizuotas universitetas jau yra traktuojamas kaip techniškai naudingų žinojimo paketų fabrikas ir plastmasinių žinių parduotuvė.

Tačiau jau šiandien, nelaukiant tų geresnių laikų, bet sąmoningai pasitinkant inovacijas Lietuvos švietime Gyvenimo įgūdžių formavimo programos pavidale pravartu bus prisiminti, kad Sokratas yra pirmasis senovės Graikijos žinomas žmogus, kuris neigiamai įvertino homoseksualumo vertybių nevaržomą propagandą ir labai griežtai pasmerkė paplitusią to meto Graikijos visuomenėje pederastijos praktiką, kai žiauriai ir negailestingai buvo tvirkinami mokyklas lankantys vaikai ir paaugliai.

Jau esu rašęs apie jūsų nuolankaus tarno susitikimą su Sokratu perkėlimo iš gyvenimo į mirties karalystę punkte. Tiesą sakant, ne viską apie tą įvykį esu papasakojęs, ne viską ir būtina kiekvienam žinoti. Tačiau jeigu atsiversite mano nurodytą aprašymą ir liudijimus, be visa ko kito, pastebėsite, kad Sokratas į susitikimą atplaukė iš salų.

Taigi daugmaž įsivaizduoju, kad Sokrato palaidojimo vietos, o gal ir išlikusio kapo fragmentų reikėtų ieškoti vienoje iš Graikijos salų. Įsivaizduoju arba, tiksliau tariant, žinau, pagal kokius antrinius požymius galima būtų nustatyti, kad išlipome būtent į tą salą, kur yra palaidotas Sokratas.

Vakar grįžau iš kelionės po Graikiją, aplankęs 3 salas, tačiau neradęs čia jokių man dabar taip rūpimų užuominų apie filosofo paskutinį prieglobstį Graikijos žemėje. Kad ir kaip ten būtų, paieškos ratas susiaurėjo, galima ir taip pasakyti.

Graikijai priklauso daugiau nei 6 tūkstančiai salų, o mano finansinė galimybės leidžia per metus aplankyti bent 3 salas. Taigi paieškos gali užtrukti. Niekur nepasidėsiu, įsipareigojimą privalau vykdyti, nežiūrint to, palankus ar nepalankus vėjas pučia į gyvenimo bures…