(Pamfletas)
– Kodėl Jūs, mokytojau, aiškindamas mįslingiausius Europos idėjos užkaborius, aptardamas europiečio žmogaus patyrimo ir pažinimo regionų su nepakartojamais intencionalios ir horizontinės sandaros būdais variacijas, taip dažnai iliustracijos dėlei vartojate subanalintą mūsų kultūroje ir nuvalkiotą žmonos Panelopės pavidale, laukiančios į tėvynę sugrįžtančio tikrojo vyro, pavyzdį, ar išties nebūtų tikslingiau čia į pirmą vietą kelti labiau intriguojantį paslaptingos nepažįstamosios atvejį, kurio išslaptinime objekto duotumo būdai galėtų būti atpažįstami ir aprašomi kaip dar nepripildyto, taigi tuščio intencionalumo įvykdymo galimybės, – pasigirsta laibas balselis su klausiamąja intonacija iš Halės.
Per amfiteatro eiles nuvingiuoja linksinčių sutikimo ženklan galvų padrika banga, tarsi turinti perspėti, kad reikėtų paieškoti labiau šviežių pavyzdžių, nes nepavargstančios laukti Penelopės kaip romantinės versijos primygtinis fetišizavimas pradeda po truputėlį atsibosti išpaikintai publikai. Greitai žvilgtelėjęs į halės gilumą sugebu pastebėti, kad klausimą, panašų į uždelsto veikimo priekaištą su galimais šalutiniais padariniais, uždavė bebarzdis, dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet drauge suprantu, kad didelių laiko atsargų neturiu, nes maištas gali įsiplieksti staiga net ir lygioje vietoje, niekam to nelaukus.
„Apie kokią paslaptingą nepažįstamąją tas kvailys kalba, – pagalvoju pats sau, – kai pirmaprade to vardo reikšme Europą anais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų, su baisiu trenksmu apturėjo toks apsimetėlis bulius. O mano jaunystės laikais dar sakydavo, kad tai, kas leidžiama Frigijos buliui, jokiu būdu jau neleidžiama tokiam klasikinių kalbų profesoriui Zabuliui.“
„Kad ik kaip ten būtų, – toliau galvoju sau, – Europa yra veršių motina, kitaip jau nepasakysi.“
Kitą vertus, dabar turiu gerą progą paaiškinti nuobodžiaujančiai publikai, kad filosofijoje svarbiausias dalykas yra teoriniai principai, o ne atskiri pavyzdžiai, kad skoningasis manierizmas, sekant iš paskos didiesiems, įpareigoja būti kraštutinai neišrankiems teikiant pavyzdžius, tokiu būdu pabrėžiant teorijos pirmenybę bet kokio įvaizdinimo ir iliustracijos atžvilgiu (svarbu, kad įvaizdinimas nenustelbtų teorinių principų, nes priešingu atveju mentalinė energija gali būti nukreipiama pro šalį, prarandama smulkmenose arba net kanalizuojama nepritaikytose vietose).
Be to, mane teisina tai, kad aš didžiausią dėmesį skiriu ne pavyzdžio reljefiškumui, įtaigumui ar estetiniam paveikumui, o autentiškumui, dėl to nevengdamas net subtilių vulgarybių, kitaip tariant, teikdamas pirmenybę tiems pavyzdžiams, kurių gyvenimišką teisingumą liudija mano asmeninė patirtis. Todėl mano kurpiamame filosofiniame pasaulio vaizdinyje šalia nepasiekiamo Sofijos idealo taip dažnai iškyla Zofijos (malonybiškai – Zosytės), kuri, be visa ko kito, mokėjo pamelžti karves ir, kaip skelbiama folklorinėje medžiagoje, suslėgti saldų sūrį bei sumušti sviestą iš saldžios smetonos, pavyzdys, dėl profilių įvairovės bent man tampantis pakankama empirinė baze, siekiant apginti teorines teisuolio pozicijas. Tik pavyduoliai kartais liežuviais plaka apie tai, kad prailgintas Zosės torsas užstoja pasaulio vaizdinį, aš pats dėl to niekam nesiskundžiu, nejaučiu jokio trūkumo ar neaiškaus sąžinės dilgsėjimo.
Ta proga primenu išrankiajai publikai seną pasakėčią apie karvę ir varlę.
Fabula tokia: prižėlusioje ir klampioje kūdroje skęsta karvė, o ant lelijos stiebo įsliuogusi varlė žiūri į šitą vyksmą savo išsprogusiomis akimis.
– Kodėl tu žiūri, – klausia priekaištingu balsu karvė, po to dar daugelį kartų silpnėjančiu balsu pakartodama šį klausimą
– Kodėl kodėl, – galiausiai pamėgdžiodama karvę sukvarksi neapsikentusi varlė, – aš čia paprasčiausiai gyvenu!
– Aš čia paprasčiausiai gyvenu, – teisinuosi prieš publiką dėl savo pasirenkamų pavyzdžių tendencingumo, o po to įsismarkavęs pradedu neakivaizdinę diskusiją su prabėgusių laikų filosofu, kuris andai nepagalvojęs, kad žodžiai žvirbliu išskridę gali jaučiu sugrįžti, tvirtino, kad viskas kartojasi pagal tą patį amžino sugrįžimo dėsnį.
Nesunku pastebėti, kad Europos kaip skęstančios karvės prasmėvaizdis dera su jau seniai išplėtota Vakarų saulėlydžio tematika, tačiau pravartu bus atkreipti dėmesį ir į tai, jog jau pasikeitė iš eilės ne viena garsiai kvarksinčių ant nendrės stiebo varlių karta, tačiau mūsų karvė tebeskęsta dar vis neproporcingai ištįsusiu laike pavidalu, todėl galiausiai publika, praradusi kantrybę, pradeda triukšmingai skirstytis, daugumai iš buvusių žiūrovų pabirus baruose ir aludėse mitologinėje Islandijos gatvėje.
Po to ištuštėjusiame pasaulio veidrodyje matau dumblo prisirijusią varlę, žiūrinčią į mane su inversija t. y. iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės.
Anglija, vadinasi, ir USA jau daugiau kaip 200 metų pagrindinė Rusijos sąjungininkė ir gelbėtoja bėdoje, varge, skurde ir Europos drapalinime – naikinime. Europa, Rusijos dėka niekada nebetaps Salos konkurente, kol Rusija bus va tokio pavidalo kaip dabar – amžinąja kraujo sąjungininke. Sala Rusijos pagalbos dėka naikina konkurentę Europą ir daugiau nieko. Visuotinai žinoma, kad Europa 1945 metais jos dėka buvo sugrąžinta Barbarijon. O kas visuotinai žinoma – to teisme įrodinėt nereikia. Tai beveik Dievo žodis nukariautojų lūpose. O šiaip dėl visuotino aiškumo, patarčiau oponentams paskaityti F.J.P.Veale „Advance to Barbarism“ arba Rolf Peter Sieferle veikalą „Finis Germania“, kurie padėtų lengviau suprasti Didžiojo Trejeto esmę. Žinoma, tuoj pribėgs mojuodami keliais aukštojo mokslo diplomais, didesnėmis Trockio banke pajamomis ir BK straipsniais, ir viską paneigs, ką pasiūlė arba patarė neišsilavinęs mažaraštis. Ir kiti kepčėriai, visa kakarine klykdami – „Fake, fake, fake!”
Po 2 pasaulinių karų, kilusių Europoje, pokariniai europiečiai rėkte rėkė – daugiau ne! Ir buvo nemažai padaryta kuriant taikingą Europą. Kol staiga toks Putinas, iš buvusios taikos tvirtovės, apsižiūrėjo: tai kad nėra tos Europos! Ką ji gali be tokios USA? Tuščia vieta, kaip Vatikanas !