Kai nuo pirmųjų litanijos žodžių žmogus kartoja jau gerokai pašvinkusius ideologinius užkeikimus, kad neva svarbiausias laikmečio uždavinys yra kova prieš antisemitizmą, homofobiją ir drauge kova už žmogaus teises (kas be ko, žmogaus teises čia yra suprantamos tik kaip homoseksualų interesų prioretitizavimas), nelieka nieko, kaip pripažinti, jog susidūrėme su pašlemėku, nesvarbu, kaip jis vadinasi ar yra pavadinamas – leftistu, neomarksistu, regeneravusiu stribuku ar pan.
Pašlemėkais jie yra vadintini pirmiausiai jau dėl to, kad tokie jų automatizuoti ideologiniai užkeikimai gali iš nieko padauginti antisemitizmo užkratą ir paskatinti homofobijos, t. y. kitokio baimės iškorėjimą neapykantos metastazėmis. Kiekvienam mąstančiam individui ideologinio automatizavimo linija iš pradžių yra stiprus dirgiklis, raginantis spurdėti, nesutikti, tačiau, galimas daiktas, būtent todėl tie mechaniniai užkeikimai ir yra kartojami taip dažnai, tikintis, kad tokiu būdu mechanizuotos sąmonės privalės priprasti prie tokių užkeikimų kaip prie blogo oro, kurio neįmanoma pakeisti.
Gal antisemitizmas ir nėra toks kraupus iškrypimas kaip antilietuvizmo suvešėjimas Lietuvos sostinėje ir čia įsikūrusios valdžios bastionuose, tačiau taip pat – nieko gero. Taip pat nėra jokio reikalo niekinti kitokios seksualinės orientacijos žmogaus, kuris galimai ir taip patiria padidintą pasąmonės apkrovimą. Tačiau klausimų klausimas, kuriam leiskime įsišaknyti, ieškodami atsakymo, yra toks – kodėl būtent kovos prieš antisemitizmą ir homofobijją lozungai pasirenkami pradedant žūtbūtinį karą prieš lietuvių tautą, kodėl tokie pasiraginimai galiausiai tarnauja kaip išskirtinai reakcingo lietuvybės užpuolimo ir lietuvio tautinės sąmonės suniekinimo priemonės? Jeigu net galutinio atsakymo į šį klausimą nepavyks rasti taip greitai, kaip to norėtųsi, jau klausimo formuluotė, kaip atrodo, leidžia pabandyti įsivaizduoti, kad susidūrėme su anksčiau neregėto falšo ideologija, kurios svorio centras, be visa ko kito, yra labai ryškiai persistūmęs nuo kovos už kažką link kovos prieš kažką pusę.
Kita vertus, į šį sunkų ir gremėzdišką klausimą man kol kas peršasi tik nepakeliamai (psichologiškai) lengvas atsakymas, – kai galbūt iš tiesų nėra jokio reikalo pernelyg gudragalviauti, – kad mūsų dienų (neo)marksizmas, nieko strategiškai naujo neišrasdamas, atnaujinęs tik taktikos priemonių arsenalą, tęsia protagonistų K. Markso, V. Lenino, J. Stalino kovos liniją, užbrėžiančią, kad svarbiausias jų priešas yra tauta ir žmogaus tautinis sąmoningumas. Kartais man net atrodo, kad šiandienos marksistų pirmtakų nukreipta prieš žmogaus teises proletariato diktatūros teorija buvo daug kartų sąžiningesnis bylojimas apie savo pasirinkimus nei mūsų dienų neomarksistų kraštutinai falšyvas bandymas įtvirtinti neliečiamųjų kastos diktatūrą su paverstos apgailėtina karikatūra, išpūdytos iš vidaus „žmogaus teisių“ teorijos pagalba. Kas be ko, vadinamojo pažangizmo užsiangažavimas drauge yra nusususios mažumos bandymas akumuliuoti valdžią ir galią, kurios niekados nėra tiek daug, kad užtektų kiekvienam po lygiai, pagal jau istorijoje išvažinėtą modelį, kai dedamos milžiniškos pastangos daugumą paversti inertiška, lengvai kaip plastilinas lipdoma mase.
Lengvai įsivaizduoju, kad ne vienas blaivaus proto žmogus pasakys, kad į automatiškai tiražuojamus, be galo kartojamus, siekiant atbukinti žmogaus protą ir vaizduotę, leftistinius marazmus geriausiai yra atsakyti taip pat dėmesio nekreipimo automatu, negadinant sau nuotaikos. Tačiau prisipažinsiu, kad – aš taip nemoku! Be jokio maivymosi sakau, kad taip klaikiai nevalyvos ideologijos užnuodytoje atmosferoje beveik neturiu jokių šansų išgyventi, dar labiau gaila jaunų žmonių, ateinančių kartų, jeigu jiems liks tik tokia galimybė, verčianti prisitaikyti prie kokčios kaip lavoninės dvokas atmosferos. Norėčiau pabėgti, tačiau nėra kur – į mėnulį taip paprastai neemigruosi, savo ruožtu, kol Ukraina kovoja už savo laisvę, neturiu teisės ten veržtis, nes neginkluoto svetimšalio buvimu tapčiau jiems nereikalinga našta, balastu. Taigi lieka tik viena galimybė – už atmosferos praskaidrinimą ir sielos detoksikaciją kautis čia ir dabar, savo Tėvynėje, iki paskutinio kraujo lašo.
Ne kartą turėjau progą išsakyti savo tikroviškus įsivaizdavimus, kad leftistiniai marazmai yra išliejamos smūgine taktika vandens lavinos ant Putino malūnų, kaskart randu naujų nuorodų, leidžiančių forsuoti hipotezę, jog netikėtą ir drauge sprogstamojo pobūdžio homoseksualizmo ir transseksualumo propagandos paūmėjimą lėmė Putino milžiniškos naftos dolerių lavinos įliejimas ta linkme, siekiant demoralizuoti ir dezorientuoti Vakarus, išklibinti jų civilizacinius pagrindus, sutrikdyti Vakarų visuomenių vaizduotę, tarpusavyje supriešinti žmones iš esmės išgalvotu pagrindu.
Paskutiniai įvykiai tarsi rodytų, kad tokia demoralizacija jau yra įvykęs faktas. Taigi, kas galėtų paneigti, kad tokioje užnuodytoje atmosferoje Putinui gali pavykti bent iš dalies įgyvendinti savo planus, pasauliui panyrant į kruviną ūką.
Nekyla jokių abejonių, kad net blogiausių atveju po viską niokojančių karų ir baisių kančių Vakarai vis tiek nugalėtų, tačiau tokiu atveju neabejotinai kiltų klausimas – kas labiausiai yra kaltas dėl valios priešintis susilpnėjimo ir buvusio pasimetimo?
Labai tikėtina, kad tokiu atveju būtų parodyta į LGBT bendruomenę kaip į didžiausią atpirkimo ožį, nors homoseksualai viso labo buvo (ir yra) tik dirtinai sutrikdytos vaizduotės, įperšant pasitikėjimą, kad pažangumo forpostu galima tapti vien tik dėl lytinės orientacijos, žmonės, leidę paversti save banda, suvaroma ant minų lauko.
Todėl iš anksto glaudžiu visus pasaulio homoseksualus prie savo širdies, siauros kaip skustuvo ašmenys…
