Edvardas Čiuldė. Laisvos šalies populiacijos lyčių matematika

Donaldas Trampas tikriausiai bus nominuotas ne Nobelio Taikos, bet biologijos mokslų premijai gauti kaip paskelbęs neįtikėtiną leftistinio pamišimo pasaulyje naujieną, kad žmogaus rūšis, kitaip, homo sapiens, turi tik dvi lytis, t. y. moterišką ir vyrišką. Amžiaus atradimas, kitaip nepasakysi.

O kalbant rimčiau, jeigu tiesa tikrai žmogų išlaisvina, kyla klausimas – kodėl save laisva šalimi laikanti oficialioji Lietuva dar nedrįsta viešai pripažinti didžiojo sąjungininko triumfališkai apturėtos tiesos dėl dviejų lyčių, toliau viešumoje meluodama apie neribotą lyčių skaičių, tebetiražuodama ideologines genderizmo nesąmones tarsi niekas nieko, proteguodama ir finansiškai skatindama toksišką leftizmo propagandistų veiklą, kartu iš paskutiniųjų stengdamasi išstumti priešingą leftistams sveiko proto požiūrį už paraščių.

Ar tai reiškia, kad mums su Amerika ne pakeliui? Tačiau galima paklausti ir taip – ar naujoji JAV administracija dabar sugebės bent apsimesti, kad turi nors kažką bendrą su šalimi, pasirinkusia leftistinę raidos kryptį ir drauge per jėgą, perversijos lobistų užsakymu forsuojamą lytinio tapatumo kakofoniją, kas, nesunku nuspėti, naujiesiems Amerikos dešiniesiems turėtų sukelti tik pasidygėjimą ir šleikštulį? Ar tokią kryptį pasirinkusi šalis, nežiūrint įdedamų pastangų iš naujo suartėti, nepasirodys Trampo komandai maro nualintu kraštu su vis dar teberusenančiu mirtinu užkratu, kurį patogiausia būtų iš tolo apeiti?

Ogi tai, kas dabar čia buvo jau pasakyta, nė iš tolo neturi nieko bendro su raginimais įsiteikti Trampui ir puoselėti servilizmo refleksų gyvastingumą, bet yra nerimo pagimdytas pamintijimas apie tai – ar, įstrigę leftistinių marazmų tirštumoje, dabar nepraleisime progos drauge su sveikosios dalies pasauliu atsistoti nuo blakstienų ant kojų, nusimesdami konjunktūros kuprą? Ar nebūtų nuodėme prarasti tokį šansą, kai leftistinių pašlemėkų ilgai mokinti į pasaulį žiūrėti išnarintomis akimis dabar nepasinaudotume proga pamatyti tokį pasaulį, koks anas yra pagal prigimtinę daiktų tvarką.

Nesunku pastebėti, kad ištikta stabo dėl pirmųjų Trampo veiksmų prezidento poste, leftistinė gauja Lietuvoje po truputėlį jau atgauna žadą ir telkiasi kontrpuolimui. Kaip pasirodė bent man, Vilniaus universitetas, vadovaujamas rektoriaus Petrausko, kaip visiems gerai žinoma, to paties gudručio, kuris įrodinėjo, kad lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis, taigi, universitetas su tokiu Gritėnu (nekultūringi žmonės jį kartais pavadina Glitėnu, bet šių eilučių autorius yra kultūringas, todėl niekados neprasivardžiuoja) priešakyje yra numatytas kaip reakcijos jėgų susibėgimo vieta, kaip tamsos citadelė, kur tamsa sutirštėja iki tokios kondicijos, kad tampa tamsos krekenomis. Tikriausiai neatsitiktinai šio universiteto padalinio vadovė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Šešelgytė šios savaitės TV forume bandė įpiršti maždaug tokį įsivaizdavimą, kad leftistinių marazmų atsižadėti nėra jokio reikalo, o Trampą galime prisijaukinti labai paprastai, t. y. dėdami pastangas įsiteikti Izraeliui ir Taivanui. Dabar jau aš pats lieku be žado, nieko toliau rišliai nesugebantis pakomentuoti, o tik klausiantis protingesnių už save – ar toks įtakingos nuomonių formuotojos, užimančios vos ne aukščiausiąją vietą politologų hierarchijoje ypatos papostringavimai apie savotišką „ėjimo arkliu“ meną apeiti visas kliūtis ir įveikti atstumus, atskiriančius mus nuo Trampo, neužtraukia pavojaus nacionaliniam saugumui kaip akademinėje terpėje išpuoselėtas tautos paklaidinimo tarp trijų pušų planas. Kaip atrodo, net V. Landsbergio senjoro arklys žinojo, kad, keliaujant ratais, toli nenukeliausi… (Ta proga verta prisiminti, kad anksčiau žodis „menas“ lietuvių kalboje buvo suprantamas kaip žmogaus atminties galimybių įvardijimas, kaip tai, ką galiu atsiminti ir atsimenu, kitaip tariant, menu, štai žodynuose net pateikiamas toks šio žodžio minėtos reikšmės vartojimo pavyzdys: tavo menas kaip senos avies, – kaip atrodo labai tinkamas čia aptariamos situacijos įvaizdinimui.)

Nors žodis „demokratija“ nominaliai nurodo į daugumos (tautos, liaudies) valdymą, dažniausiai buvome pratinami viską įsivaizduoti taip, kad demokratija savo veiksmingumą pirmiausiai parodo sugebėjimu apginti mažumų teises. Žinia, kai kas iš politikų kovoje dėl valdžios sugebėjo propagandiniais tikslais pasinaudoti ta dalykų padėtimi, kad vadinamoji dauguma susideda iš kažkokių mažumų, gali būti sulipdyta iš skirtingų profilių. Savo ruožtu toks neapibrėžtumas lemia, kad po demokratijos skraiste gali būti pradėta formuoti kokios nors mažumos diktatūra, ar ne? Todėl, kaip atrodo bent man, turėtume keisti „demokratijos suskaičiavimo matematikos“ kryptį, skelbdami, kad demokratinio valdymo visuma galiausiai yra kažkas daugiau nei atskirų dalių suma, tokiu būdu užbėgdami į priekį atskirų gyventojų grupių egoistinių interesų prioretizavimui be stabdžių. Nesakau, kad čia valstybės idėjos apmąstyme būtų galima pritaikyti Parmenido būties nedalumo principą, tačiau Platono „Valstybė“, kur aptariama valstybės gyvastingumo galimybė per visumos prioretitizavimo dalies atžvilgiu prizmę, mums galėtų būti kelrode žvaigžde, jeigu drauge sugebėtume išlaviruoti tarp nereikšmingų detalių ir nelabai įkyrių totalitarizmo pagundų.

Kaip jau nuo seno sakoma, moteris ir vyras yra neatskiriamos viena nuo kitos visuminio žmogaus puselės…