Arūnas Sverdiolas savo interviu, paskelbtame lrt.lt, sako, kad viskas šiandieniniame Lietuvos gyvenime yra lėkšta, o politinio vyksmo supratimą lėkštumas ištinka dėl teorinio gylio trūkumo.
Nesunku įsivaizduoti, kad, ilgai gyvenant šiame pasaulyje, gyvenimas vieną dieną pagyvenusiam žmogui gali apkarsti, tačiau lėkšti samprotavimai apie lėkštumą tikrai negelbsti iš sunkios padėties, o minėtas interviu yra geras pavyzdys to, kad teorinis žinojimas toli gražu neįkrečia proto arba, tiksliau tariant, teorinis ir praktinis protas nebūtinai yra tarpusavyje susisiekiantys indai.
Jeigu atvirai, esu ištiktas šoko, apstulbęs, pritrėkštas nevilties dėl to, kad, kaip dabar išaiškėjo, toks autoritetingas filosofinių teoremų žinovas, Gadamerio filosofinio palikimo tyrinėtojas, hermeneutikas, supratimo metodologijos populiarintojas kaip Sverdiolas drauge būtų kilometrinio lėkštumo gimdytojas savo užsitęsusiuose pokalbiuose apie lėkštumą. Kad taip gali būti, niekados nebūčiau galėjęs patikėti, tarkime, girdėdamas kitų žmonių liudijimus, ką dabar liudija tapo paties akys, neišsidursi, skaitant minėtą interviu.
Kažko aš čia išties nesuprantu net labiau giluminiu būdu nei galėčiau nesuprasti dėl pernelyg menko įsigilinimo į supratimo metodologijos paslaptis.
Tikriausiai manęs neapgauna atmintis, kad būtent Čechovas kaip neprilygstamo lėkštumo ir minties nusidėvėjimo pavyzdį pateikia teisininko papostringavimą apie tai, kad gali būti ir taip, jog, žiūrint iš įstatymo pusės, žmogus yra kaltas, tačiau, vertinat jo poelgį moraliniu požiūriu, ne toks ir kaltas… Išties, kai vėl ir vėl esi priverstas išklausyti tarsi ir banaliai teisingus, bet jau tūkstančius kartų girdėtus ir dėl nusidėvėjimo jau defektyviais tapusius papostringavimus, normalių refleksų žmogų apima baisus siutas. GinkDie, nesiūlau tokiu atveju griebtis agresijos prieš lėkštumo čempioną, pradedant jį vaikytis su pagaliu po kambarį, greičiau pačiam norisi nusišauti protesto vardan, papuolus į tokią nesmagią kompaniją (trūksta tik auksinio pistoleto).
Kad ir kaip ten būtų, Sverdiolo deklaruota mintis apie lėkštumą politikoje, atsirandantį dėl teorinio proto trūkumo, buvo lėkšta jau tada, kai buvo išsakyta pirmą kartą, t. y. prieš porą šimtų metų, o, pakartota tūkstančius kartų, ji tapo lėkštumo rekordu, toli pranokstančiu tikro ar išgalvoto teisininko, sustingusio deklaratyvaus išminčiaus pozoje, lėkštumą.
Kartą dalyvavau senolio laidotuvėse kaime, kur išėjus parūkyti į lauką vyrų būryje turėjau progą įsitikinti, kad kaimiečiai, papokštaudami, Lietuvos politikos problemas preparuoja ir galiausiai išnarsto taip meistriškai, kad, apsunkę nuo savo susireikšminimo, universitetų politologai tokioje žaižaruojančio humoro ir ironijos šventėje geriausiu atveju būtų atrodę kaip nevėkšlos.
Kas galėtų paneigti, dabar nelegaliai prisistačiusį įtarimą, kad iš tiesų klinikinių kvailių procentinė dalis tarp profesorių yra nepalyginamai didesnė nei tarp žemės kurmiais neretai pavadinamų kaimiečių, a?
Kaip atrodo bent man, lėkštumo inercija Sverdiolo neapleidžia ir vėliau, kai už posūkio jis pradeda postringauti apie aukštąją rusų kultūrą, tarsi ir savais žodžiais pakartodamas nuo beribio kartojimo sumušta pūsle tapusią mintį, kad Dostojevskio skaitymas leidžia pažinti gilios ruso sielos užkaborius.
Kaip čia dabar neprisiminsi ir F. Nietzshes atsidūsėjimo, kad kartais bala atrodo gili tik dėl to, jog dėl užteršto vandens nesimato josios dugno, o ne todėl, kad būtų bedugnė. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad jaunystės laikais buvau įsikniaubęs į Dostojevskio romanus, tačiau dabar jaučiu kažką panašaus į persisotinimo alergiją, labai panašią į pasišlykštėjimą…
Tačiau, žinoma, Sverdiolo ištarmės vinis, jeigu leisite pavartoti rusišką frazeologizmą, yra pabaigoje išsakytas reikalavimas lietuvių tautai prisiimti kolektyvinę atsakomybę už dalyvavimą žydų žudynėse. Nebanalu ir nelėkšta, ar ne? Tačiau banalus yra tūkstančius kartų jau matytas žydiško gudrumo (nors aš tai vadinčiau bukumu) įtūpstas, kai lengva ranka žarstant kaltinimus kitoms tautoms, nė žodeliu, atkakliai sučiaupus lūpas, neužsimenama apie tautiečių piktadarybes ir skriaudas kitoms tautoms. Taip tylint, galima ir skylę pratylėti. Todėl aš paklausiu labai banaliai – ar pats Sverdionas prisiima kolektyvinę atsakomybę už Rainių žudynes, už laisvės kovotojų kankinimus ir žudymus, už visus žydų tautybės KGB sadistus, už lietuvių kultūros naikintojus zimanus ir t. t. Kaip galėtų hermeneutikas paaiškinti tokį nebanalų dalyką, kad, papuolę į žydo tardytojo nagus, partizanai ir kiti politiniai oponentai kaip susitarę imdavo baisiai save žaloti, draskyti, kol galiausiai nusiraudavo ar nusipjaudavo savo lytinius organus?..
Tokio Sverdiolo, ogi pražydusio visomis sionizmo spalvomis, mes anksčiau nebuvome matę, ar ne? Ar sakote, kad galimai tai yra filosofą ištikusios menopauzės pasekmė. Kad ir kaip ten būtų, tokios pauzės lengvai ir greitai nepraeina.
Trumpai tariant, perskaičius šį interviu, norisi paknopstomis tapti antisemitu, ne kitaip.
Gaila, kad aš pats tokio pašaukimo neturiu, o polinkio neužgyvenau…
Atsakau tam, kuriam Tik Tiek metelių: Vilsonas aiškiai pasakė, kad už vyriausybės veiksmus atsako visi piliečiai. Vadinasi, konservatorių kviestiniai sveteliai visi in corpore ir Vilniuje atsako už Baltarusijos ir Rusijos vyriausybių veiksmus. Kovidistai ir Bolševikų partijos nariai – taip pat visi atsako. Tokia praktika buvo pravesta su vokiečių tauta, o dabar to pačio lauks visos kitos. Mokyklų direktoriai už vaikų prievartinš Covid skiepijimą turės irgi sėsti. Po kiek metelių – nuspręs desovietizuotas teismas. Ne tas, kuris iš Sovietijos -Neosovietijos fundamentų (Fundamentals of Soviet-neo Soviet Law). Kapsukės prapiesorių iš Teisės fakulteto nuomonė mums neįdomi, ypač Zuikių gaudytojų teisės specialistų Vilniaus viešajame transporte.
o pagal ką daugiau?
O ką? Vokietijos pavyzdžio pačiam maža? O jei maža – kreipkis į mūsų išgalvotos istorijos mokslų daktarus drg. Kakučius. Jie pačiam atpils maldelę apie Edward Bernays dezi propagandos meno triukus, kad net aiktelėsi iš nuostabos.
Ir virtuvėje verda aistros
Visada įdomu pasiskaityti Čiuldės pamąstymus ar sužinoti jo nuomonę.
Tik neiškenčiu neparašęs (kaip kalbininkas) vienos pastabėlės: žodžiams suaugus į naują žodį, jie praranda savarankiškumą, jų reikšmės išblunka, jie tampa tik naujojo žodžio sudėtinėmis dalimis, tad netenka ir kai kurių rašybos ypatumų. Todėl reikėtų rašyti ginkdie, padėkdie (kad ir kaip Dievą gerbtume), kaip rašome ir sudie. Tiesą sakant, ir Jūsų tekste ne šaukiamasi Dievo; žodis ginkdie turi reikšmę „anaiptol, jokiu būdu”.
O kaip vertinate padalyvio vartojimą šiame sakinyje?
„išėjus parūkyti į lauką vyrų būryje turėjau progą įsitikinti“
Vertintojau, tau pasakė tavo p. Edvardas kuo pasirūpinti.. ar neaps…
Juk elgiesi bailiai, štai žinovas parašė pastabą, drąsiai prisistatė, vardas, pavardė, taigi Čiuldė teisus, kaip niekada
Gerai būti „žinovu”… Kaip taisyklė, „žinovas” tik ir tykoja, kur, kam ir kuo dažniau save prisistatyti.. Paskaitęs ir supratęs Čiuldės straipsnelyje „gvildentą” temą NEŽINOVAS, kad prieš komentatorius nepasijuoktų, gali tik „inkognito” pasidžiaugti savo „supratimu”, kaip ir kodėl sudėtingą „semitinę” temą lietuviškai „patriotiškai gvildenęs” Čiuldė „buvo priverstas”panaudoti „įmantrias lietuviškai filosofines- patriotines konstrukcijas”. Kaip ir NEŽINOVAS gali išdrįsti tik anonimiškai paprieštarauti, palaikyti…p. Edvardą, priminti.., kad lietuvių kalba veiksmažodžių tiesioginės nuosakos turi tik 4 laikus, kai kokioje „varlių ir sraigių valgytojų”, prancūzų kalboje veiksmažodžių tiesioginė nuosaka turi 14 laikų…. Čiuldė sudėtingą Sverdiolo „lėkštumo” temą kokia prancūzų kalba vietos populiacijai būtų išdėstęs ” be naravo lengvai, paprastai, stilingai.. semitiškai-antisemitiškai…, bet tokių kalbų gerbėjų Lietuvoje nėra gausu…..
„lietuvių kalba veiksmažodžių tiesioginės nuosakos turi tik 4 laikus“
4 veiksmažodžių laikai lietuvių kalbos vadovėliuose imti minėti tik sovietmečiu (turbūt, kad rusai neįsižeistų; juk negalima tarybinei kalbai šokti aukščiau bambos ir turėti kažkokių kapitalistinių, buržuazinių pliuskvamperfektų). Smetonos laikų vadovėliuose buvo 12 tiesioginės nuosakos laikų:
Esamasis: darau
Esamasis atliktinis (perfektas): esu daręs
Esamasis mėginimo: esu bedarąs
Būtasis (kartinis): dariau
Būtasis (kartinis) atliktinis (pliuskvamperfektas): buvau daręs
Būtasis (kartinis) mėginimo: buvau bedarąs
Būtasis dažninis: darydavau
Būtasis dažninis atliktinis: būdavau daręs
Būtasis dažninis mėginimo: būdavau bedarąs
Būsimasis: darysiu
Būsimasis atliktinis: būsiu daręs
Būsimasis mėginimo: būsiu bedarąs
Kadangi dar galima kaitalioti veiksmažodžių aspektus (veikslus) manipuliuojant priešdėliais, šis laikų skaičius dar padvigubėja: būsiu daręs, būsiu padaręs ir t.t.
Tai, kad sovietmečiu vadovėliuose liko tik 4 laikai (t.y. tik tie, kur iš vieno žodžio), o atgavus nepriklausomybę vadovėliai nebuvo desovietizuoti, šiek tiek parodo oficialių kalbainių kompetenciją.
Smetoniškai „edukuotas” skaitytojau, pakankamai lietuviškai suprantantis, mokantis skaityti tau pasakytų, kad, ” esu daręs”-„Esamasis atliktinis (perfektas)”… Žodelis „esu”- reiškia dabartį, kartu su dalyviu „daręs”-, kuris reiškia praeitį, gaunasi „įdomus lietuviškas Smetoninis fintas”. Įdomu ką sako „istoriniai šaltiniai”-ar Smetona tokiame „lygyje” mokėjo tuometinę gramatiką?? Kaip ir tarybinių laikų „okupacinė” lietuvių kalbos gramatika, kurios puoselėtojas buvo šiandiena 100 gimimo metinių proga pradėtas garbinti kalbininkas Zinkevičius, tokį darinį „esu” ir dalyvis (beje kaip ir kokioje prancūzų kalboje, kuri yra „prisigalvojus ir daug daugiau nei lietuvių netiesioginių nuosakų)vadino jau tariamąja nuosaka.. Šiuolaikiškai, pagal šiandieninę „daugiau nei galiojančią” konstituciją „pamąsčius”, koks „atstatantis istorines teisybes’ Genocido centras pasakytų, kad „esu perfektiškai padaręs”, pagal sujungtų žodžių tiesioginę prasmę turėtų vadintis- „esamasis atliktas (super puper perfektas).. Nes „atliktinis” yra suprantamas, kaip norimas, ketinamas atlikti.., reiškia, jis nėra atliekamas-esamasis… Kiekvienas durnius gali „suprasti” kaip nori, priklausomai nuo durnumo laipsnio.. Tikra „prasmė” priklauso nuo „balsuojančių” durnių vieną ar kitą prasmę palaikančių balsuotojų daugumos..
„Nuostabu” buvo sužinoti, kad ir lietuvių kalbos „gramatika turi daugiau nei didingą praeitį”, kurią „menkino” okupacijos laikais. Kaip ir jos „vystymosi potencialas” yra toks, kokio neturi pasaulyje jokia kita kalba..
Iš Razausko straipsnelio sužinojus, kad „Maždaug iki VII a. rytuose imtinai ligi Maskvos ir dar gerokai toliau, pietuose ligi Kijevo buvo kalbama lietuviškai (žinoma, ne šiuolaikine bendrine kalba, o tarmėmis, šiauriau – latgalių tarmėmis)…”
Šią „gerą istorinę naujieną” papildžius tavo pademonstruotu, smetoninių laikų
– „Esamasis atliktinis (perfektas): esu daręs;
– „Esamasis mėginimo: esu bedarąs;…
Belieka laukti, kada lietuvių kalbos „gramatikos žinovai” veiksmažodžių tiesioginės nuosakos laikais pralenks, -„nušluostys nosį”, kaip visiems „nušluostė nosį” skirdama 6 proc. BVP „gynybai”-, prancūzams…, ir skubėti pasižiūrėti ar kaime jau, ar dar ne.. -” akmenys paplentėms kauks, sužaliuos lazda..”..
Smetoniškai „edukuotas” skaitytojau, pakankamai lietuviškai suprantantis, mokantis skaityti tau pasakytų, kad, ” esu daręs”-„Esamasis atliktinis (perfektas)”… Žodelis „esu”- reiškia dabartį, kartu su dalyviu „daręs”-, kuris reiškia praeitį, gaunasi „įdomus lietuviškas Smetoninis fintas”. Įdomu ką sako „istoriniai šaltiniai”-ar Smetona tokiame „lygyje” mokėjo tuometinę gramatiką?? Kaip ir tarybinių laikų „okupacinė” lietuvių kalbos gramatika, kurios puoselėtojas buvo šiandiena 100 gimimo metinių proga pradėtas garbinti kalbininkas Zinkevičius, tokį darinį „esu” ir dalyvis (beje kaip ir kokioje prancūzų kalboje, kuri yra „prisigalvojus ir daug daugiau nei lietuvių netiesioginių nuosakų)vadino jau tariamąja nuosaka.. Šiuolaikiškai, pagal šiandieninę „daugiau nei galiojančią” konstituciją „pamąsčius”, koks „atstatantis istorines teisybes’ Genocido centras pasakytų, kad „esu perfektiškai padaręs”, pagal sujungtų žodžių tiesioginę prasmę turėtų vadintis- „esamasis atliktas (super puper perfektas).. Nes „atliktinis” yra suprantamas, kaip norimas, ketinamas atlikti.., reiškia, jis nėra atliekamas-esamasis… Kiekvienas durnius gali „suprasti” kaip nori, priklausomai nuo durnumo laipsnio.. Tikra „prasmė” priklauso nuo „balsuojančių” durnių vieną ar kitą prasmę palaikančių balsuotojų daugumos..
„Nuostabu” buvo sužinoti, kad ir lietuvių kalbos „gramatika turi daugiau nei didingą praeitį”, kurią „menkino” okupacijos laikais. Kaip ir jos „vystymosi potencialas” yra toks, kokio neturi pasaulyje jokia kita kalba..
Iš Razausko straipsnelio sužinojus, kad „Maždaug iki VII a. rytuose imtinai ligi Maskvos ir dar gerokai toliau, pietuose ligi Kijevo buvo kalbama lietuviškai (žinoma, ne šiuolaikine bendrine kalba, o tarmėmis, šiauriau – latgalių tarmėmis)…”
Šią „gerą istorinę naujieną” papildžius tavo pademonstruotu, smetoninių laikų
– „Esamasis atliktinis (perfektas): esu daręs;
– „Esamasis mėginimo: esu bedarąs;…
Belieka laukti, kada lietuvių kalbos „gramatikos žinovai” veiksmažodžių tiesioginės nuosakos laikais pralenks, -„nušluostys nosį”, kaip visiems „nušluostė nosį” skirdama 6 proc. BVP „gynybai”-, prancūzams…, ir skubėti pasižiūrėti ar kaime jau, ar dar ne.. -” akmenys paplentėms kauks, sužaliuos lazda..”……
Smetoniškai „edukuotas” skaitytojau, pakankamai lietuviškai suprantantis, mokantis skaityti tau pasakytų, kad, ” esu daręs”-„Esamasis atliktinis (perfektas)”… Žodelis „esu”- reiškia dabartį, kartu su dalyviu „daręs”-, kuris reiškia praeitį, gaunasi „įdomus lietuviškas Smetoninis fintas”. Įdomu ką sako „istoriniai šaltiniai”-ar Smetona tokiame „lygyje” mokėjo tuometinę gramatiką?? Kaip ir tarybinių laikų „okupacinė” lietuvių kalbos gramatika, kurios puoselėtojas buvo šiandiena 100 gimimo metinių proga pradėtas garbinti kalbininkas Zinkevičius, tokį darinį „esu” ir dalyvis (beje kaip ir kokioje prancūzų kalboje, kuri yra „prisigalvojus ir daug daugiau nei lietuvių netiesioginių nuosakų)vadino jau tariamąja nuosaka.. Šiuolaikiškai, pagal šiandieninę „daugiau nei galiojančią” konstituciją „pamąsčius”, koks „atstatantis istorines teisybes’ Genocido centras pasakytų, kad „esu perfektiškai padaręs”, pagal sujungtų žodžių tiesioginę prasmę turėtų vadintis- „esamasis atliktas (super puper perfektas).. Nes „atliktinis” yra suprantamas, kaip norimas, ketinamas atlikti.., reiškia, jis nėra atliekamas-esamasis… Kiekvienas durnius gali „suprasti” kaip nori, priklausomai nuo durnumo laipsnio.. Tikra „prasmė” priklauso nuo „balsuojančių” durnių vieną ar kitą prasmę palaikančių balsuotojų daugumos..
„Nuostabu” buvo sužinoti, kad ir lietuvių kalbos „gramatika turi daugiau nei didingą praeitį”, kurią „menkino” okupacijos laikais. Kaip ir jos „vystymosi potencialas” yra toks, kokio neturi pasaulyje jokia kita kalba..
Iš Razausko straipsnelio sužinojus, kad „Maždaug iki VII a. rytuose imtinai ligi Maskvos ir dar gerokai toliau, pietuose ligi Kijevo buvo kalbama lietuviškai (žinoma, ne šiuolaikine bendrine kalba, o tarmėmis, šiauriau – latgalių tarmėmis)…”
Šią „gerą istorinę naujieną” papildžius tavo pademonstruotu, smetoninių laikų
– „Esamasis atliktinis (perfektas): esu daręs;
– „Esamasis mėginimo: esu bedarąs;…
Belieka laukti, kada lietuvių kalbos „gramatikos žinovai” veiksmažodžių tiesioginės nuosakos laikais pralenks, -„nušluostys nosį”, kaip visiems „nušluostė nosį” skirdama 6 proc. BVP „gynybai”-, prancūzams…, ir skubėti pasižiūrėti ar kaime jau, ar dar ne.. -” akmenys paplentėms kauks, sužaliuos lazda…
Atsiprašau, gavosi dvigubas paspaudimas..
Lietuvių kalbos žinove, aš, kaip Brežnevo epochos trejetukininkas humanitariniuose-demagoginiuose melo propagandos dalykuose, pačiam pasakysiu, kad aš niekada nemokėjau taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti, o jau stilius – ne tas žodis. Bet tuo pat metu skaičiau memuarus iš šv. Elenos salos (Le mémorial de Sainte-Hélène), ko pats, įtariu, tais laikais neskaitei, tiesa? Ir tai pat nieko viešai nerašei apie Vokietijai paskirtą Maisto blokadą po paliaubų ir kiek nuo jos badu numarinta gyventojų Vokietijoje. Taip pat nieko taisyklinga Lietuvių kalba nerašei apie aljantų juodlige užkrėstus pyragaičius vokiečių vaikučiams, tiesa? Apie napalmą ir fosforą ant jų galvų taip pat nieko nežinai? Ir daboklėje nesėdėjai Vilniuje dėl tos pačios Lietuvių kalbos ginimo kartu su Dubnos veselnykais: Andriuku, Jurgiu ir Zigmučiu, tiesa? Jei tai tiesa, tad tuo mes ir skiriamės – diletantas, mažaraštis nuo Kapsukėje parengto zubrylos – melosklaidininko. Labai profesionalaus dezi propagandisto ir runkelių medžiotojo čia ir visur kitur.
„Skaitei memuarus iš šv. Elenos salos (Le mémorial de Sainte-Hélène)”, ir taip negražiai atsiliepi apie lietuvių kalbą, jos gramatiką, priskirdamas ją prie „humanitarinių-demagoginių, melo..” mokslų.. „Skaitymas memuarų iš šv. Elenos salos (Le mémorial de Sainte-Hélène)”, nepateisina paniekinamo atsiliepimo apie savo gimtą kalbą, kad ir kokia, gramatiniu, stiliaus.. požiūriu, ji būtų paprastesnė, „lengvesnė” už iš lotynų kalbų kilusias Vakariečių kalbas.. Tai patvirtintų ir Napoleoną tremtyje lydėjęs ” tavo” Emmanuel de Las Cases.. Po lietuvių kalbos tavo tokio priskyrimo, kokio Jablonskio, turbūt jis sugalvojo lietuviams lietuvišką žodį „degtukas”, tamstai panieką būtų tokia, kad sunku ir įsivaizduoti.. Ir daug kas pasakytų, kad tai būtų teisinga…
Nepateisina, bet yra kaip yra.
Asmeniniuose sakiniuose padalyvis yra taisyklingas, kai pagrindinį veiksmą atlieka vienas veikėjas, o šalutinį aplinkybinį kitas – nusakomas naudininku. Kanoninis pavyzdys: Vaikui sergant (šalutinis veiksmas), motina jaudinasi ( pagrindinis veiksmas). Čia pateiktame pavyzdyje šalutinis – išėjus į lauką [ vyrams], turėjau progą įsitikinti. Truputėlį pamankštinus smegenis, tai nesunku butų suprasti, tačiau, žinoma, pirmiausiai reikia turėti, ką būtų galima pavadinti smegenimis.
Taip būtų, jei sakinys būtų buvęs „vyrams išėjus į lauką parūkyti, aš jų būryje turėjau progą įsitikinti“, bet sakinys buvo „išėjus (vyjdia) parūkyti į lauką vyrų būryje turėjau progą įsitikinti“, t.y. išėjo parūkyti į lauką pats p. Čiuldė.
Savaime suprantama, sakinys turėjo būti „išėjęs į lauką parūkyti, vyrų būryje turėjau progą įsitikinti“. Kodėl jis nepavartojo formos „išėjęs“? Nes rusų kalboje tokiuose sakiniuose nevartojama forma „vyšedšij“.
Teismas palaikys Autorių, nes vienareikšmiam kaltinimui pagrįsti nepakanka įrodymų.
Žydams be galo įkyrėjo 2000 metų jiems priskiriama KOLEKTYVINĖ atsakomybė už Kristaus nukryžiavimą, kuri dorų krikščionių akyse dalinai (dalinai) pateisino VISŲ žydų naikinimą už konkrečių žydų bolševikų nusikaltimus. Iš to turėtų būti pamoka ir žydų nekentėjams ir žydams . Net susierzinus neperšokti nuo konkrečių kaltinimų konkretiems asmenims prie apibendrinimų tautoms Žydų ar ne žydų, nesvarbu.
Gal rasi jėgų perskaityti šitą paktą „The Transfer Agreement”, nes Palestinoje tuo metu buvo mažai žydų. Tą Perkėlimo paktą kas tokie pasirašė nuo Vokietijos vyriausybės ir Pasaulio žydų atstovybės? Norėtume, kad pats to pakto signatarus mums čia paviešintumėte, gerai?
O pasirašiusios pusės tame pakte ką nors sutarė dėl kolektyvinės ir individualios atsakomybės ?
Skaityk pakto tekstą ir sužinosi. Ir tai, kokį kreditą gaudavo kiekvieną persikelianti į Palestiną šeima. O kiek lietuvių šeimos gaudavo Amerikės dolcų, perkeliamos prie Laptevų jūros ar į Magadaną irgi nežinai? Gal apie 5 tūkst. žaliųjų ar kiek, nagi patikslink, gerai?
daugybė yra dalykų kurie naudingi žinoti, bet neturi ryšio sau kolektyvinės ir individualios atsakomybės atskyrimu
Beje, klausimas skliaustų mėgėjams: kaip iš tikrųjų tariama Svediolo pavardė? [Sverdölas] kaip „Riomeris = Römeris“ , ar [Sverdijolas] kaip „di[j]odas“, „medali[j]onas“ ir pan.?
Tarimas gali kažkiek skirtis, bet rašyti reikia vienodai
Saliamoniškas atsakymas 🙂
„Kad taip gali būti, niekados nebūčiau galėjęs patikėti, tarkime, girdėdamas kitų žmonių liudijimus, ką dabar liudija tapo paties akys, neišsidursi, skaitant minėtą interviu.
Kažko aš čia išties nesuprantu“
Paskutinei frazei visiškai pritariu.
„jaunystės laikais buvau įsikniaubęs į Dostojevskio romanus“
Žinojau tai seniai, p. Edvardai, iš tamstos lietuvių kalbos. Jei būtumėte nors truputį gabesnis kalboms, būtumėte „apimtas šoko“, kokiais rusiškais sakiniais, sudėstytais iš lietuviškų žodžių, rašote.
Beveik neabejoju, kad tamsta realiame gyvenime esi kraupiai užguitas žmogeliukas, todėl čia putiesi putiesi putiesi taip, kad darosi baisu – ar neapsišiksi?. Dar baisiau, kad neretai klaidini skaitytojus savo pusmokslio, apsimetusiu dideliu kalbos išmanytoju, pamokymais! Iš tiesų, panašus į tą santechiką, kuris skelbėsi dantų techniku, gaminančiu ir dedančiu žmonėms dantų protezus.
Tikrai neišmintingas ir negražus komentaras. Tamstai turėtų būti sarmata.
p. Skaitytojau,
p.Edvardas Sverdiono „lėkštumui” apibūdinti, jo lėkštumą visų akyse garantuotai demaskuoti…, „įjungė” tokią negirdėtą nematytą „filosofinės minties galią”, Sverdiono lėkštumą „užkabino taip giliai”, kad „liaudies”, aukštuomenės literatūrinės, techninės, mokslinės- filosofinės… lietuvių kalbos žodynų ir ne žodynų esamų, pasiskolintų…žodžių, gramatinių, stiliaus formų p.Edvardui nepakako..
„Įkandus” straipsnelyje išdėstytą tik „širdžiai suprantama kalba” p. Edvardo išdėstytą Sverdiono „lėkštumą”, belieka pasidžiaugti p. Edvardo gebėjimais, demaskuojant Sverdiono „lėkštumą” tik tokia „galima”, daugiau nei „sudėtinga, įmantria, ateities lietuvių kalba ir stiliumi”.. O pats tamsta, baik – ” putiesi putiesi putiesi taip, kad darosi baisu – ar neapsišiksi?.”…
Matot, p. Edvardai, vos tik negražiai pašnekėjote, štai kas tapo jūsų draugas. Juk teisybę mama sakė, kad negalima negražiai kalbėti.
O kas jis?
žydas, sovietinis žurnalistas, Moskvos instituto pilosopas.