Edvardas Čiuldė. Lemiamas klausimas

Kieno yra Krymas? Kartais sakoma, kad šis klausimas leidžia atidengti tikrą dalykų padėtį, nes atsakydamas į šį klausimą žmogus pasiaiškina ir tai – kas jis pats toks yra? Neatsitiktinai šis klausimas yra užduodamas prie Lietuvos sienos, siekiant pasitikrinti – ar prieglobsčio prašantis žmogus nėra imperializmo užkrato platintojas?

O mano pasiūlymas šiandien yra labai paprastas – prasidedant Lietuvoje įvairiausių rinkimų maratonui, visiems kandidatams turėtų būti privalu atsakyti į klausimą, užduodamą su tokia pat lemiamo klausimo intonacija – ar kandidatuojantis žmogus sutinka su Lietuvoje per šią valdžios kadenciją bandyta pridaiginti nuomone ir iš to kylančia atitinkama subkultūra, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas Lietuvoje yra pažangos stabdis, ar renkasi įsisąmonintą lietuviškos tapatybės niekinimo atmetimą?

Kad ir koks svarbus būtų klausimas apie Krymo priklausomybę, Lietuvos išlikimui ne mažiau svarbus yra ką tik suformuluotas klausimas, įpareigojantis pasirinkti aiškų atsakymą pagal principą „arba – arba“.

Tai klausimas, kuris leis atskirti pelus nuo grūdų, padės išvalyti užsiveisusį pelėsį, taigi užduokime jį taip intonuodami, tarsi iš išpiltos ant žemės obuolių pintinės, stabdydami prasidėjusią puvimo grandinę, būtume nusitekę atskirti sveikus vaisius, pradėjusius pūtį išmesdami į komposto krūvą.

Užduokime šį klausimą visiems rinkimų batalijų dalyviams, bet pirmiausiai – I. Šimonytei.

Kaip atrodo bent man, mes tikriausiai dar nė iš tolo nesuprantame to, iki ko prisigyvenome, jeigu tokia nuomonė arba greičiau doktrina apie lietuviškosios tapatybės žalingumą Lietuvoje buvo skelbiama iš aukščiausių valdžios tribūnų, tapo kažkas panašaus į generalinę valdančiosios koalicijos liniją. Kas be ko, tai nauja Lietuvos be lietuvių versija, tačiau šiandien, kaip atrodo bent man, dabar nesiekiančiam nė trupučio sutirštinti spalvų, ji atgimsta su nepalyginamai didesniu cinizmu nei buvo pareikšta andai tokio Suslovo, rusų Lietuvai valdyti paskirto satrapo, panašaus į klinikinį psichikos ligonį.

Suslovas savo požiūrį į lietuvius ir lietuvišką tapatybę kaip atgyvena išsakė prisidengdamas Lietuvą okupavusios kariuomenės tankais, o mūsų dienomis valdžią užtūpusiųjų papostringavimai neretai pranoksta Suslovo kliedesius cinizmu bent tuo požiūriu, kad iš esmės tas pats yra išsakomas ne tik operuojant pažangizmo užkeikimais, bet be didesnio konfūzo dangstantis teisinės valstybės ar žmogaus teisių gynimo lozungais. Kur toliau?

Bandoma mums įkyriai įpiršti dabartinėje Lietuvoje doktrina, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis radikaliausiu pavidalu prieštarauja LR Konstitucijos preambulėje išsakytai substancinei nuostatai, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta. Taigi, taip pat papratai kaip du kart du, kaip ižas upėje, prasidėjus pavasariui, čia išplaukia išvada, kad lietuviškos tautinės tapatybės blokavimas drauge yra Lietuvos valstybės naikinimas, žlugdymas, neteisėtas užvaldymas.

Taigi – ar iš tiesų šių eilučių autorius jau kur nors ką nors perdeda, pernelyg sutirština spalvas, jeigu neatsitraukdamas nei per jotą jau n-tąjį kartą tvirtina, kad tokia konstitucinė mūsų šalies kolizija įpareigoja kelti klausimą apie nepastebimai įvykdytą konstitucinį perversmą ir pučistų įsitvirtinimą valdžioje?

Ar tai tik retorinis klausimas, niekaip nesusijęs su demokratinės politinės kultūros puoselėjimu?

Tačiau iš tiesų svarbiausiu šios temos klausimu turėtų būti garsiai išsakomas nusistebėjimas – kodėl teisininkai Lietuvoje, juolab konstitucinės teisės grandai bando nutylėti tokį konstitucinės kolizijos faktą mūsų šalyje, yra linkę visą tą laiką pratupėti krūmuose?

Niekas iš jų nė nepyptelės, kad karalius nuogas?

Kur prapuolė tie žalimai, kurie droviai galėtų pareikšti, kad konstitucinė santvarkos požiūriu čia kažkas ne taip, nes staiga šioje plotmėje įsisiautėjo nykimo ir erozijos procesai? Juolab kad jie žino, ką daro arba nedaro ir jiems nebūtų galima atleisti dėl nežinojimo. Ne tas atvejis!

Todėl, kaip atrodo bent man, teisinės sąmonės likučiai ir teisinės valstybės idėja nyksta mūsų padangėje su trenksmu net ne dėl kompetencijų trūkumo, o dėl viską nustelbusios konjunktūros subkultūros įsivyravimo teisinėje plotmėje ir sielos atrofijos teisininkų pagal išsilavinimą kūnuose.

Tikriausiai niekas neliko suklaidintas mano apsimestinio naivumo, kad vis dar puoselėju viltį, jog anksčiau ar vėliau vienos politinės konfigūracijos teisininkų klanas, kurį čia apytikriai pavadinau žalimais, atsivers į naują tikėjimą ir taps tautos tarnais išgarsėjusia to žodžio reikšme. Greičiau yra taip, kad konkretus žmogus, teisininkas D. Žalimas kiekvienu savo apsireiškimu viešojoje erdvėje vėl ir vėl demonstruoja diametraliai priešingus pasirinkimus.

D. Žalimas straipsnyje „Melas demaskuotas? (įžvalgos po KT išvados dėl Stambulo konvencijos)“ neneigia, kad tokia Konstitucinio Teismo (KT) išvada, kokia yra, buvo iš anksto prognozuojama, lengvai nuspėjama.

Dar kartą bus pravartu pastebėti, kad į KT dėl konvencijos atitikimo LR Konstitucija kreipėsi ne tos konvencijos priešininkai, bet uoliausi šalininkai. Taigi, tai buvo truputėlį melagingas kreipimasis, ar ne? Kita vertus, jau buvo ne kartą pastebėta, kad tokia KT išvada nėra įpareigojanti Seimą ratifikuoti konvenciją. Tačiau čia dabar norėčiau atkreipti dėmesį į panašų, bet ir skirtingą dalyką, kad štai D. Žalimas, pasinaudodamas išpuolusia proga, minėtame straipsnyje ne tik vėl demonstruoja pagilintą požiūrį į Konstituciją, įžvelgdamas čia tokias gelmes, kokių kiti nemato, bet ir taip radikalizuoja minėtą KT išvadą, kad mes esame išstumiami iš įprasto minties rato ir atsiduriame neinteligibilioje erdvėje (man patinka šis žodis „inteligibilus“, nes dėl tikslumo reikia pastebėti, kad minimas žodis ne paprastai nurodo mąstomą sferą, kaip dažnai sakoma, bet nurodo būtent į tokią sferą, kuri turi sugebėjimą būti mąstoma, panašiai kaip, tarkime, automobilis turi sugebėjimą pats važiuoti, o, tarkime žodis „debilas“ nurodo į visišką sugebėjimo nebuvimą).

Kaip man galiausiai pavyko pastebėti, įsiskaičius į straipsnį, D.Žalimas leidžia suprasti, kad minėtoji KT išvada kvestionuoja tėvų teisę ugdyti ir mokyti savo vaikus pagal įsitikinimus. Toliau buvęs KT pirmininkas rašo: „Beje, pastaruoju aspektu pagaliau Konstitucija išaiškinta taip, kad nei tėvai, nei juo labiau mokymo įstaigos pagal Konstituciją neturi laisvės ugdyti ir mokyti vaikų nuteikinėdami juos prieš konstitucines demokratijos ir žmogaus teisių vertybes. Oponentai buvo visai pamiršę Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį, kurioje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Suprantama, su tokia pareiga nesuderinamas auklėjimas priešiška Konstitucijai moterų žeminimo dvasia“.

Tačiau ir Stambulo konvencijos priešininkai tvirtai, iš įsitikinimo mano, kad moterų žeminta negalima, be to, tokį įsitikinimą jie stengiasi parduoti ir savo vaikams. Kita vertus, toli gražu nesu tikras dėl to, ką garsus teisininkas vadina „doru žmogumi“, man vis dar kyla abejonių, kad anas galėtų prisiversti doru žmogumi pavadinti būtent ir tokį bendrapilietį, kuris išpažįsta tradicinį požiūrį į šeimą…