Nenuostabu, kad prabėgus šventei neretai grybšteli liūdesys. Kita vertus, šventė šventei nelygu, taigi ir liūdesys būna skirtingas Žiū: lėbavo žmonės, linksmybės liejosi aplinkui, o sekančią dieną surūgusiomis minomis kopia paliktas šiukšles, vėdina kambarius, visais įmanomais būdais bando ištrinti buvusios šventės pėdsakus.
Tarsi ir džiugesio čia buvo duota tik kaip tam tikras limituotos tikrovės užtaisas, kai suputojęs raugas greitai pradingo, o nuo išsekusių rezervuarų lieka kraupus tuštumos pojūtis. Kitas dalykas, žinoma, yra toks dalykas kaip Olimpinių žaidynių fiesta, kai – priešingai – apmaudas mums pasilieka dėl to, kad didingų akimirkų sustabdyti neįmanoma, kai viskas kada nors baigiasi. Yra net toks liūdesio pavadinimas – „Prabėgusių Olimpinių žaidynių sindromas“. Būna liūdna, kad štai cirkas neužsibuvo, išvažiavo.
Tačiau prisipažinkime, kad net ir didžiausių religinių švenčių metu, ypač pasiekus piką, prasimuša kartėlio prieskonis. Dar daugiau, galima pasakyti net taip, tokia tarsi ir nelegalaus liūdesio minutė šventės svaigulyje įtvirtina išskirtinės šventė statusą, neleidžia pernelyg „užsisaldinti“, užklimpti tarp torto gėlyčių inkrustacijų.
Paradoksaliai tariant, į tokį didžiųjų švenčių nepriteklių nurodo pats išskirtinės šventės statusas, nes čia yra minimi įvykiai, kurių neįmanoma pavaduoti net labai intensyviu jų paminėjimu. Pavyzdžiui, tikiu, kad Naujųjų metų pradžia sutampa su išsiliejusiomis linksmybėmis, tačiau, manding, Šv. Velykų misterijos negali pavaduoti Kristaus prisikėlimo įvykio, nežiūrint tų misterijų slėpinio turiningumo, drauge užplūdusio džiugesio ir pavasariškos nuotaikos. Kita vertus, ilgesys ir nepritekliaus pojūtis šiuo atveju džiugesį daro labiau brandų, o galbūt toks su dvigubu dugnu džiugesys yra net labiau gilus.
Kai primenu paprastą dalyką, kad po švenčių paprastai grybšteli liūdesys, nenoriu kažką įtikinti, jog dabar į skverną įsikabina skeletas. Kaip atrodo bent man, giedras žvilgsnis labiau linksta į liūdesio nei į bedugnio linksmumo pusę. Tačiau ne dėl tokios formulės užrašymo savaiminės vertės čia pradėjau pakalbį apie liūdesį, o labiau dėl nuostabos – kodėl mūsuose kažko susikrimtusį žmogų vis labiau yra linkstama smerkti, – į jį, labai tikėtina, bus badoma pirštais, toks nesugebantis išspausti šypsenos konkrečiu momentu pavargėlis yra vejamas iš viešųjų forumų, traktuojamas kaip pavojingas užkratas, nuo jo siekiama atsiriboti, užsisklęsti.
Kraštutinis pavyzdys, Olimpiadoje varžybas be šypsenos stebėjęs pilietis tvarkdarių buvo išvesdintas iš tribūnų. Tai, kad po to išaiškėjo, jog nebesišypsantis tąkart minios klegesyje žmogus serga Alzhaimerio liga, – taip pat simboliška. Galbūt liūdesys visai atvejais yra tik liga, kurią būtina gydyti, rauti kaip piktžolę iš pašaknų, apskritai yra socialinis blogis be išlygų?
Tačiau man pačiam kaip socialiniam individui prieštaraujantis vidinis balsas kužda – ko džiaugtis, atsiduodant šventės nuotaikai be pasiliekamo rezervo, klegėti, kai pats gyvenimas yra neįtikėtinai didinga Olimpiada, kurioje visi anksčiau ar vėliau be išlygų pralaimi.
Be specialaus priminimo ir paprotinimo gerai žinau, kad nėra reikalo demonstruoti savo blogos nuotaikos viešai, į šypseną privalu atsiliepti šypsena, net ir tada, kai nesinori šypsotis. Tačiau ne tik apie geras manieras ar jų trūkumą čia kalbame. Kyla įspūdis, kad kartais klausimas pasukamas taip – ar apskritai liūdesys nėra tokia fizinė metafizinė nuodėmė, kažkoks apsigimimas, kurio žmogus turėtų gėdytis net liūdėdamas slapčiomis, galbūt atėjo metas visus tokio užkrato potencialius nešiotojus išvežti karučiais už miesto kaip pernykštį sniegą?..
Dar daugiau, – artėjant įstabiai Rusėjo 1-mosios šventei liūdesys grybšteli skaudžiau nei įprasta. Sunku labiau nuodugniai paaiškinti – kodėl, tačiau akivaizdu, jog ne tik dėl trumpėjančios dienos, jau kyščiojančių pašaliais melancholijos spalvų ar baimės prieš prasidedančių darbų maratoną. Galbūt labiau reikšminga čia ta aplinkybė, apie kurią porina mitas, kad neva už nuraškytą vaisių nuo pažinimo medžio yra užmokama išvarymu iš rojaus.
Kas be ko, išsilavinusi visuomenė yra didelė vertybė, tačiau žinojimas lemiama to žodžio reikšme ko gero naikiną tokį idealą kaip laimės lūkesčių išsipildymo galimybė šioje ašarų pakalnėje. Neatsitiktinai I. Kantas pastebi, kad laimė yra ne proto, o vaizduotės kuriamas idealas.
Ar tai galėtų reikšti, kad rojus, negatyviai apibrėžiant, yra palaimintas nežinojimas?
Nežinodama visos išvarymo tiesos, bandau spėti, kad rojų mūsų nelaimėlis paliko rudenėjant, kai jau pradėjusiam tuštėti to rojaus sode krito lapai nuo medžių lygiai taip pat beprasmiškai kaip ir po to užstojusiais istoriniais laikai ( N.Berdiajevo žodžiais tariant, gamta yra žmogaus nuodėmės pažemintas rojus), drauge pabandydamas įsivaizduoti ir tai, kad rudenys mūsų ašarų pakalnėje dar kartosis ir kartosis, o lapai beprasmiškai kris nuo medžių net ir pasibaigus istorijai.
Sokratas kaip niekas kitas suprato tai, kokį pavojų kultūrai užtraukia visuotinis švietimas, kuris tikrojo žinojimo siekį pakeičia išslavinimo cenzo įgijimo praktika, o gyvą žinojimo interesą, užtvenktą paslapties švytėjimo, liudijimo dalyvavimo sofistų mokymuose kredencialais.
Iš tiesų, tikroji tamsa slypi ne tiek nežinojime, kiek nežinojimo nežinojime, o tikroji užmarštis prasideda tada, kai užmirštame net tai, jog užmiršome, nejausdami jokio diskomforto dėl įsivyravusios būties užmaršties.
