Edvardas Čiuldė. Lietuva kryžkelėje

Šiandien jau renkamės ne tiek tarp Vakarų ir Rytų, ne tarp Šiaurės ir Pietų, kiek tarp sveiko proto ir visiško sąmonės kolapso.

Taip įvardyta pasirinkimo dilema jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvos geopolitinė orientacija turėtų keistis, taip įvardyti problemą mus pirmiausiai įpareigoja poreikis įsisąmoninti, jog šiandien kyla gyvybinė užduotis atkovoti Vakarų sampratą iš bandančiųjų ją nususinti ir suniekinti.

Tai, ką vadinamasis pažangizmas (kitaip – leftizmas) vadina Vakarais, yra kraupi (kitokio žodžio nerandu) klastotė.

Apskritai aptariant pažangizmo orientacijas žodis „vadinamasis“ turėtų tapti atskaitos tašku, nes vadinamasis pažangizmas dažniausiai operuoja ištuštinto turinio sąvokomis. Vėliau dar pakalbėsime, kiek leis laikas, apie tai, kad vadinamasis pažangizmas yra sterilizacijos, kastracijos ir suputojusios tuštumos ideologija.

Čia pasirinktas „Lietuva kryžkelėje“ situacijos nusakymas yra principinio pobūdžio pavadinimas, kai mums įnirtingai meluoja, kad Lietuva jau pasirinko, kai bando įtikinti, jog vadinamasi pažangizmas yra dėsnio pavidalo tendencija, parodanti neatšaukiamos pažangos kryptį. Iš tiesų žodžiu „pažanga“ mūsų dienomis neretai yra maskuojami dirbtinai forsuojami degradacijos procesai.

Žmonės po truputėlį atgauna žadą skirtingose pasaulio pakraščiuose, pasipriešinimas vadinamajam pažangizmui stiprėja visame pasaulyje, o Italija, Lenkija, kai kurios JAV valstijos šiandien jau drąsiai gali būti pavadinamos tokio pasipriešinimo židiniais, kur siekiama atkurti sąmonę ir atkovoti tikrąsias Vakarų vertybes. Ypač simptomiškas šiuo požiūriu yra ką tik Lenkijos parlamento priimtas įstatymas „Stop pedofilijai“, draudžiantis vadinamąjį lytinį švietimą nepilnamečiams bendrojo lavinimo mokyklose, drauge numatantis 5 metų kalėjimo bausmes už šio įstatymo nepaisymą.

jau nebemaskuojamas bandymas pakartoti ikisokratinės antikos laikų, vadintinų pederastijos amžiumi, precedentą, kai vaikų tvirkinimas to meto mokyklose ne tik buvo masiškai paplitęs,

Jau tikriausiai atsibodau skaitytojams be perstojo įrodinėdamas, kad lytinis nepilnamečių švietimas su homoseksualumo propagandos elementais, gyvenimo įgūdžių formavimo pamoka Lietuvos mokyklose, numatanti socialiniais partneriais homoseksualų organizacijas, yra beveik jau nebemaskuojamas bandymas pakartoti ikisokratinės antikos laikų, vadintinų pederastijos amžiumi, precedentą, kai vaikų tvirkinimas to meto mokyklose ne tik buvo masiškai paplitęs, bet drauge čia dar buvo bandoma didesniu ar mažesniu laipsniu pateisinti tokią pasibaisėtiną praktiką. Kaip matome iš Platono dialogo „Puota“, sofistai pederastiją bandė pateisinti pažangos vardu.

Sokratas yra pirmasis iš žinomų antikos žmonių, nedviprasmiškai pasmerkęs tokį jau nebežmogišką iškrypimą. Sokrato išsakytą požiūrį perima Platonas, aukštoji antikos filosofija, po to klasikinė Vakarų filosofija. Žinia, krikščionybė tokį pat požiūrį dar labiau sustiprina, pasiremdama antgamtiniu tiesos autoritetu. Savo ruožtu štai tokį aukštosios kultūros nusistatymą pirmiausiai ir siekia apversti aukštyn kojomis vadinamasis pažangizmas, mums nepalikdamas didelio pasirinkimo, atsakant į klausimą – kas funduoja ir grindžia Vakarų vertybes, palaiko jų gyvybingumą, o kas principines Vakarų kultūros nuostatas apleidžia su pasibaisėtinu trenksmu, po to palikdamas ilgai spengiančią tylą?..

Kaip atrodo bent man, prie Sokrato, įtvirtinusio dialogą kaip vakarų filosofijos formą ir normą, pavyzdžio šiandien turėtume grįžti su atlaisvintos spyruoklės jėga, bandydami iš naujo susivokti aplinkoje – kodėl mūsų dienų universitetas, o ypač Lietuvos universitetai, beveik visomis veiklos kryptimis įgyja antisokratinį pobūdį, be visa ko kito, tapdami agresyvaus leftizmo irštvomis.

Ar toks universitetas yra pažangus? Kas be ko, neturiu teisės kalbėti apie universiteto slinktis techninio gamtamokslinio žinojimo kryptimis, tačiau bent man nekyla jokių abejonių, kad dėl žinojimo komercializacijos, gigantozaurizacijos, žmonių tiesioginio bendravimo pakeitimo techninėmis susižinojimo priemonėmis ir bendravimu per atstumą, galiausia dėl dialogo kultūros visiško sunaikinimo šiandien Lietuvos universitetuose humanitarinis žinojimas sumenko neatpažįstamai, išsikvėpė, prarasdamas paskutinius gyvasties likučius. Neatsitiktinai tokioje humanitariniu požiūriu kraštutinai nusususioje aplinkoje geriausią prieglobstį sau suranda, čia įsikuria retrogradai petrauskai, žalimai ir kiti meoninį, t. y. nebūties užkratą užnešantis, kultūros erozijos procesus stiprinantys veikėjai.

Tikriausiai niekas pernelyg demonstratyviai nesiginčys, kad pedofilas bendrojo lavinimo mokykloje ar konservatorių partijoje yra akivaizdus blogis. Tačiau ar nesupyksite ant manęs, nepalaikysite savo nuolankaus tarno visur sutirštinančiu spalvas autoriumi, jeigu pasakysiu, kad šiandien Lietuvoje keli pagrindiniai universitetai, atsisakę sokratiškosios žinių įgijimo ir perteikimo nuostatos bei pasukę sofistų ištryptu šunkeliu, yra blogio šaltinis?

Švento Tomo Akviniečio žodžiais tariant, blogis nėra nei esmė, nei būtis, o kaip tik yra būties nebuvimas, dar konkrečiau tariant, yra gėrio trūkumas. Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėta, tomistinė blogio samprata jokiu būdu neneigia blogio arba taip suprantamo trūkumo akivaizdaus realumo. Čia pripažįstama, kad blogis reiškiasi siaubingais pavidalais, yra būties žaizda, bet neigiamas blogio lygiavertiškumas gėriui.

Na, iš tiesų, pabandykime įsivaizduoti, ar, tarkime, galėtų toks veikėjas kaip Putinas iškilti į viršų kitoje terpėje nei toje, kurioje iškilo, kur kritinę masę sudaro vis tik ne kažkoks fantastinis demono apsėdimas, bet kaip tik dvasios nuosmukis, apatija, tingumas, bukaprotystė, bailumas, persidengiantis su sumišęs su žmogaus konformizmo genu.

Tačiau labai panašioje terpėje užgimsta, tik kitokią konfigūraciją įgyja taip pat ir vadinamasis pažangizmas, (leftizmas), tokioje terpėje suklesti ir pažangusis universitetas.

Pažangizmas, jeigu norite, stovi už mūsų nugarų su Putino jam įteiktu skustuvu rankose.

Taigi, apibendrintai pasakyti galima pasakyti dar ir taip, kad gėrio pergalės pagrindinė sąlyga yra kiekvieno iš mūsų pasiryžimas darbo vietoje ir visuomenėje atlikti savo pareigas iki galo ir su kūrybiniu užmoju.