Edvardas Čiuldė. Lietuvių liaudies pasakų herojus Gabrielius Landsbergis

Dabar ir imsiu ir neprašomas perpasakosiu kelių lietuviškų pasakų, mano perskaitytų dar ankstyvojoje vaikystėje, tik pradėjus mokytis raides, siužetus, pritaikomus, kaip atrodo dabar man, šiandieninių politinių realijų Lietuvos padangėje atpažinimui ir klasifikavimui.

Viena byloja apie tai, kad eidamas keliu mužikas pametė kelis skatikus, o kai, atsigręžęs, pasileido jų ieškoti, pamatė, kad iš priekio atvažiojančioje karietoje ponas paliepė vežikui sustabdyti arklius ir nuo žemės paimti besivoliojančius dulkėse pinigėlius.

Galima dabar pabandyti įsivaizduoti iš naujo, kaip mužikas plyšavo, ištiktas švento pykčio, nuvažiuojančios karietos pavymui: „Vagis vagis vagis“.

Kai ponas, tai išgirdęs, paliepė apgręžti karietą ir atiduoti anajam, numetus vėl į dulkes, tuos nelaimingus skatikus, mužikas nuvažiuojančią karietą palydėjo pergalės šūksniais ir rypavimu: „Pabijojo – atidavė, pabijojo – atidavė“.

Ar neprimena jums, mieli skaitytojai, perpasakotas siužetas užsitęsusios istorijos dėl Vokietijos planų dislokuoti karinę brigadą Lietuvoje ir G. Lansbergiui atitekusio nevienareikšmio vaidmens šioje istorijoje.

Kaip praneša Lietuvos telegramų agentūros, neseniai Lietuvoje viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas galiausiai pareiškė, kad Berlynas yra pasirengęs visam laikui Lietuvoje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Ta proga ne vienas Lietuvos politikas išdrožė negailestingą pamokslą G. Lansbergiui, kuris, kaip žinome, anksčiau abejojo gera Berlyno valia, nemandagiai spaudė vokiečius laikytis savo pasižadėjimų, net kėlė hipotezę, kad reikėtų ieškotis labiau patikimų sąjungininkų Lietuvos karinio saugumo užtikrinimui nei vokiečiai

G.Landsbegio oponentų požiūriu, gyvenimas parodė, kad konservatorių pirmininkas buvo kaip reta neteisus, esą Lietuvos diplomatijos vadovas savo politinio nesubrendėlio laikysena ir retorika, be visa ko kito, stipriai pakenkė santykiams su strateginiais partneriais.

Kaip būtų galima spėti iš anksto, visai kitaip G.Landsbergio vaidmenį „prisiviliojant brigadą“ vertina jo bendrapartiečiai, tačiau, kaip atrodo, jie vis dėlto truputėlį perspaudžia Mindaugo Lingės, Radvilės Morkūnaitės-Mikulienėnės ir kt. lūpomis įgarsindami nuomonę, kad vokiečiai išsigando principingos G. Landsbegio laikysenos ir buvo priversti vykdyti savo pasižadėjimus. Minėti asmenys neslepia savo susižavėjimo C.Landsbergiu, bandydami įtikinti ir mus, kad štai partijos pirmininkas vėl atjojo ant balto arklio iš išgelbėjo Lietuvą.

Norėčiau atsiprašyti jautresnių protų (jeigu yra, kaip tvirtina žinovai, toks dalykas kaip emocinis intelektas, tai turėtų būti ir jautrusis protas), kad sulyginau iš pažiūros nesulyginamus dalykus, nes išties karių brigados įkurdinimas Lietuvoje bent pinigine verte kainuos tikrai daugiau nei du skatikus (savo ruožtu neužmirštant, kad šalies saugumas mums yra nepalyginamai brangesnis dalykas nei pinigai), tačiau pasakojimas apie tai „ Kaip G.Landsbegis išgąsdino vokiečius“ loginės struktūros požiūriu primena perpasakotos pasakos siužetą. Ką padarysi, gyvename laikais, kai pasakos fabula kartais taip tampriai persipina su politinės tikrovės siužetais, jog būna sunku atsirinkti.

Ta proga sunku susilaikyti nepastebėjus ir tai, kad konservatorių gretose, ką matome beveik kiekvieną dieną, suvešėjo tokia pataikavimo ir partijos vadų aukštinimo, dažnai radikaliai prasilenkiant su tikrove, subkultūra, kad nėra kur akių dėti iš gėdos.

Kad ir kaip žiūrėtume, kitose Lietuvos partijose tokių dalykų nematome nė iš tolo, jokiu būdu nesiruošiant jų pergirti. Tai užmena mįslę apie tarp konservatorių užsiveisusią kažkokią patologiją, kuri lemia, kad net jauni žmonės, naujoji konservatorių karta pasirodo politikoje nuo pat pradžių sulinkę kaip kriošenos, prislėgti moralinių deformacijų naštos.

Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, konservatorių gretose išplitusi politinės karjeros kaip pataikavimo vadams meno, liaudiškai tariant, subinlaižystės subkultūra labiausiai kenkia tos pačios partijos įvaizdžiui, numuša reitingus.

Pasiekiančios kartas nuo karto jau isterijos aukštumas rūmų trubadūrų liaupsės Ingridos Šimonytės ir G. Landsbergio garbei primena kitos lietuvių liaudies pasakos, pavadintos „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, siužetą.

Pasaka byloja apie tai, kaip senelis išsiruošė parduoti arklį, o pakeliui į turgų vedamą arklį išmainė į karvę, toliau karvę – į avį, avį – į žąsį, žąsį – į vištą, vištą savo ruožtu – į supuvusių obuolių maišą, o čia – mainų grandinė tarsi ir turėjo baigtis, nes niekas nieko nenorėjo mainyti į prasmirdusią obuolių krūvą. Tačiau pavargęs nuo tokių mainų senelis užsuko pailsinti sielos į smuklę, sutiktiems klausytojams viską išklodamas apie savo mainikavimo istoriją ir pasiektus rezultatus. Žmonės esą klausydamiesi apie tokius dyvų dyvus juokėsi, drauge perspėdami senelį, kad anas gaus pylos nuo savo senelės arba net bus išvarytas iš namų už tokį savo neregėtą kvailumą.

Tačiau senelis įrodinėjo priešingai, kad bet kokiu atveju senelės bus tik išgirtas, išbučiuotas, anajai kartojant nepaneigiamą išvadą: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.

Skirtingą nuomonę turinčioms pusėms susiginčijus, senelio besiklausantys žmogeliai pasižadėjo atpilti statinę aukso, jeigu taip ir būtų, kad senelė jokių priekaištų nepareikštų, o tik girtų savo jau girtą senelį be saiko už pridarytus nuostolius, kartodama išankstinę tiesą, kad senelis niekados neklysta.

Žinia, tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, senelis neturėjo progos slapčiomis perspėti savo senelės, taigi visi abejojantys turėjo progą atvykę į vietą įsitikinti, kad senelė iš tikrųjų gyrė senelį už kiekvieną mainų pasirinkimą labai nuoširdžiai, be jokios inscenizacijos, mainikavimo sekoje įžvelgdama didžiąją senelio išmintį, kartodama išankstinę tiesą – ką senelis padarys, viskas bus gerai.

Esu net keletą kartų bandęs atpasakoti šį siužetą savo karštai mylimai žmonai, slapta vildamasis, kad ji sugebės įžvelgti šios pasakos išmintingąją potekstę, tačiau su dideliu liūdesiu skubu pranešti, kad visa, ko sulaukdavau išvardijęs legendinę progresijos seką, buvo tik įsirėžusi rūpesčio raukšlelė mylimosios kaktoje su klausiamąja intonacija – ar kartais šitas vyrukas jau nebando man iškišti už vertingą dalyką supuvusių obuolių maišo?

Kas ne kas, o naujosios kartos konservatoriai, kaip atrodo, sugeba įžvelgti išmintingą pamokymą, kad nereikia bijoti pergirti garsųjį anūką pasakos senelio vaidmenyje, jeigu esi apsėstas noro laimėti aukso puodą.

Nieko nesakau, visais laikais buvo pasiryžusių trūks plyš, nežiūrint jokių aplinkybių įsiteikti labiau įtakingiems, lemiantiems žmogaus karjerą asmenims, tačiau mūsų laikais, kaip atrodo bent man, niekas negali prilygti tam pačiam Lingei ir ypač Maldeikiui, toliau už kitus nužengusiems apgailėtino pataikūniškumo nešvankių įgūdžių plėtotėje.

Dievas mato, nepavydžių jiems, čia paminėtiesiems, atsiveriančių karjeros perspektyvų, be to, jaučiu kažką panašaus į nešvarios sąžinė priekaištą, kad išskyriau atskiras personalijas, nelabai palankioje šviesoje paminėjau konkrečius žmones, kurie daro beveik tą patį, kas įprasta jų aplinkoje, nebent tik su dar didesne aistra ir užsidegimu nei kiti bandydami įsiteikti savo vyresnybei.

Galbūt už tokius savo sąžinės riktus kitame gyvenime atgimsiu dar didesniu pataikūnu nei mūsų laikų herojai, ar ne? Be to, jau šiame gyvenime pasitaiko tokių dalykų, kai, tau pasišaipius iš kokios nors situacijos, pats imi ir papuoli į tokią ar panašią situaciją, tampi panašių aplinkybių įkaitu. Be to, tai, kad nesame tokie glitūs ir lipšnūs savo vyresnybei kaip šiandieninės generacijos konservatoriai, nėra joks mūsų nuopelnas, taip greičiausiai atsitiko dėl mano, o gal ir tavo kartos moterų teikiamų preferencijų.

Mano kartos padorios moterys paprastai baidėsi, nepasakius, šlykštėjosi karjeros pataikūnais, vengė net kvėpuoti su jais tuo pačiu oru, kaip didžiausios košmaro bijodamos tokių neliečiamųjų tyčinių ar netyčinių prisilietimų.

Kartais ir kitų laikų moterys sako, kad karjeros pataikūnai atsiduoda taip neskaniai, tari būtų ką tik išsiropštę iš užpakalio…