Visiems mums gerai žinoma, kad demokratinio valdymo tradicijoje, be visa ko kito, yra puoselėjama užduotis didesniu ar mažesniu laipsniu atstovauti taip pat ir skirtingo plauko mažumų interesus. Galiausiai tai, ką vadiname mechanine dauguma, susideda iš skirtingo profilio mažumų, – tarkime, filatelistai ar povandeninės žūklės mėgėjai nesudaro jokios patvarios daugumos politiškai organizuotoje visuomenėje.
Tačiau visuomenės sutarties teorija, siekianti apibrėžti politinio organizuotumo prasmingumą, nurodo, jog valstybės gyvastingumo palaikymui yra reikalingas daugumos pritarimas. Dar kitaip tariant, ta valstybė, kuri savo esme koncentruojasi aplink vienos mažumos lūkesčius, jos interesus labai aiškiai iškelia kaip neginčytiną prioritetą, yra pasmerkta pražūti, gali labai greitai ir triukšmingai subyrėti arba bus pasmerkta dūlėti, užsitęsus gangrenavimo ir puvimo procesams. Tą pravartu būtų, ilgiau neatidėliojant, prisiminti šiandien, kai neaiškia kryptimi mutavę ultraliberalai bando primesti įstatymus, kuriems nepritaria didžioji dauguma bendrapiliečių, be to, daugumos, kuri jau nėra amorfiška masė, o greičiau tauta, nepritarimas tokiai krypčiai čia vis dar didėja, auga.
Nesiskaitymas su žmonių nuomone rodo pasibaisėtiną valdančiųjų, pasivadinusių pažangiečiais, aroganciją, tačiau dar baisiau yra tai, kad toks valdančiųjų užsiangažavimas Rusijos grėsmės akivaizdoje gali staigiai pastūmėti visą į pragarmę. Kad ir kaip žiūrėtume, tokio pavyzdžio skaldytojiška veikla yra plėtojama, švelniai tariant, ne pačiu geriausiu laiku. Todėl be jokių švelnumų pastebėsiu, kad labai juokingai atrodo, kai politikos minedai dedasi sugebantys numatyti visuomenės raidos perspektyvas geriau nei daugumos interesams atstovaujantys nuomonių reiškėjai.
Taigi, pats laikas yra prisiminti ir tai, kad dabar naujai atgimstanti visuomenės sutarties teorija puoselėja holistinę žmonių bendrabūvio samprata, kai atskiros dalys yra subordinuojamos visumai, visuomenės nelaikant tokiu mechaniniu agregatu kaip, tarkime, traktorius, kuris yra surenkamas iš atskirų dalių (tiesa sakant, čia visuma taip pat dominuoja atskirų dalių atžvilgiu kaip traktoriaus idėja).
Daug kartų turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad sprogstamąjį pobūdį šiandieninėje Lietuvoje įgijusi homoseksualų interesų skandalizacija jokiu būdu neatitinka natūralių visuomenės raidos poreikių. Kaip atrodo bent man, demokratinėse visuomenės po truputėlį matosi ir judėjimas priešinga kryptimi, kai žmonės rodo atsitokėjimo požymius nuo primestos smūgine taktika manijos ir prievartiniu būdu įskiepytos konjunktūros.
Dar daugiau, – negaliu išsižadėti mano intuicijoje suvešėjusios įžvalgos (kuri net mano bendraminčiams kartais atrodo pernelyg egzotiška), skatinančios įsivaizduoti, kad vakarų demokratinių visuomenių homoseksualizacija didesniu ar mažesniu laipsniu yra stumiama į priekį Putino milijardų naftos dolerių.
Taip galvoti turiu neatimamą teisę, matydamas, jog homoseksualų interesų skandalizacija labiausiai yra naudinga Putino klikai, kuri šioje situacija nepraleidžia progos apsimesti tradicinių vertybių ir krikščioniškos civilizacijos gynėja.
Didžiausi demokratijos nuostoliai yra patiriami, kai homoseksualų interesų skandalizacija yra pridengiama žmogaus teisių gynimo koncepto skraiste.
Kokias žmogaus teises, pasakykite man, Lietuvoje gina Žmogaus teisų centru pasivadinusi asociacija?
Kaip atrodo bent man, reikia turėti kažką panašaus į kiaules akis, homoseksualų subkultūros puoselėjimo platformą be didesnio drovumo ir apsimestinio kuklumo imant ir pavadinant Žmogaus teisų gynimo centru. Savo ruožtu Seime tokiu sąvokų supainiojimu ypač piktnaudžiauja Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė, kai į žmogaus teisių konceptą piktavališkos kontrabandos būdu yra sukraunamas visai kitas turinys.
Žmogaus teisių koncepto privedimas prie degradacijos aptartu būdu, be visa ko kito, blokuoja sociologinę refleksiją ir visuomenės sutarties teorijos labiau veiksmingą pritaikymą visuomenės problemų aptarimui, kai iš tiesų nelegalios kontrabandos būdu yra susigražinamos luominės išlygos ir pozityviai stigmatizuojama atskira žmonių grupė.
Nemaloniai nuteikiantis dalykas yra jau beveik įsiteisėjusi Lietuvoje, žmonių lygiateisiškumą žlugdanti praktika, kai netradicinė seksualinė orientacija tampa tramplinu užimant šiltas vieteles valstybės tarnyboje ir kitose politikų globojamose veiklos sferose. Tačiau tai plačiau – kada nors kitą kartą.
********
Kartais sakoma ar iš inercijos kartojama, kad politinį susvetimėjimą „ėmė ir atrado“ Karlas Marxas. Tačiau jau vien dėl faktinių tiesos aplinkybių būtina pastebėti, kad politinio susvetimėjimo apibrėžtį į socialinį diskursą daug anksčiau už K.Marxą įvedė Apšvietos amžiaus ideologai, įprastai vadinami švietėjais.
Kita vertus, dar svarbiau bus pastebėti, kad švietėjų iškeltoje visuomenės sutarties teorijoje yra numatomi saviti tokio susvetimėjimo įveikimo keliai.
Visuomenės sutarties teorijoje visuomenės sutartimi vadindamas daugiau ar mažiau įsisąmonintas būtent daugumos žmonių įsitikinimą, jog teisinis ir politinis žmonių santykių reglamentavimas yra būtinas, valstybė kaip tokia yra reikalinga jau vien dėl to, jog būtų galima išsaugoti visuomeninius žmonių santykius.
Žinia, valstybė gali atsirasti skirtingais būdais, tačiau ji kaip tokia išlieka tik tada, jeigu randa savo pamatą žmonių sąmonėje, o visuomenės sutartis tęsiasi tol, kol esmiškai nėra paneigiami esami politinio organizuotumo pamatai.
Žiūrint konkrečiau, visuomenės sutartis čia suprantama kaip kiekvieno sutarties dalyvio, t. y piliečio su visomis jo prigimtinėmis teisėmis nusavinimas bendrijos naudai. Tačiau tokio nusavinimo esą nereikia suprasti kaip kažkokio praradimo, nes kiekvienas sutarties dalyvis tokioje sutartyje visų kitų atžvilgiu įgyja tai, ką jis savo ruožtu atiduoda jiems pats nuo savęs. Kiekvienas paklūsta toms pačioms sąlygoms, kurias primeta kitiems, todėl kiekvienas čia daugiau laimi nei pralaimi.
Kas be ko, visuomenės sutarties teorija nenumato visuomenės sutarties kaip empirinio fakto, tokia Sutartis yra suprantama labiau kaip sąmonės transcendentalinis faktas (I.Kanto filosofijos apibrėžta nuorodos „transcendentalinis“ reikšme) nei konkretus, empiriškai fiksuojamas įvykis.
Tačiau šios teorijos prasmingumo pripažinimas įpareigoja intensyvinti diskusijas ir ieškoti atsakymų labiausiai išplėstu pavidalu, kartu keliant reikalavimus valdžios institucijoms pagal esamus vakarietiškos politinės kultūros standartus.
Būtina išsiugdyti supratimą, jog valdžios mandatas iš karto gali būti atšauktas, jeigu visuomenei kyla įtarimai, kad Sutarties nesilaikoma.. Be jokios abejonės, čia kalbame ne apie partijų susitarimus ar pasitarimus, bet apie visuomenės Sutartį labiau fundamentalia prasme, apie tokią Sutartį, kuri gali potencialiai pasibelsti į kiekvieno tautiečio protą ir širdį, nes kiekvieną iš mūsų, nieko neišskiriant, leidžia traktuoti kaip valstybinio gyvenimo dalyvį, taigi apie tokį nerašytą susitarimą, kuris, žiūrint iš kitos pusės, niekam nesuteikia išskirtinių teisių nusavinti valstybę savo naudai.
Kyla įspūdis, jog net labiausiai pavykusi visuomenės procesų biurokratizacija ir administravimo tobulinimas, taip pat sėkmės lydimas politinių mechanizmų derinimas negali atstoti tokios Sutarties deficito.
Be politinių procesų įprasminimo tokia Sutartimi, valdžia, turinti daugiau ar mažiau pozityvų įdirbį visuomenės organizavime, drauge neišvengiamu būdu kuria negatyvų susvetimėjimo reljefą.
Būtina pastebėti dar ir tai, kad Sutarties transcendentalinė prigimtis niekaip nekonfliktuoja su kasdieniniu, akivaizdžiu tokios Sutarties liudijimu, labai panašiai kaip augalo žiedas pražysta ir yra užmatomas pasaulio atvirume tik tada, kai savo šaknimis prasiskverbia ir įsikabina į nematomą žemės gilumą.
Taigi švietėjai net tokiame, atskirą žmogų fizinio pajėgumo prasme daug kartų pranokstančiame darinyje kaip valstybinių institucijų mašinerija, nenori matyti nieko tokio, kas būtų anapus žmogaus, taigi būtų nežmogiškos svetimos prigimties. Tik taip galima išsivaduot nuo hėgelinio pavyzdžio hipostazių, valstybės atvejį laikančių kraštutinės objektyvizacijos tašku.
Švietėjų patosas – visa, kas prasminga, turi būti įtraukta į dialogą, visa tai, kas dalyvauja dialogo apyvartoje, yra prasminga! Visa, su kuo susiduria žmogus, gali būti pamatuota šios baigtinės būtybės mintimi ir išsakoma žodžiu. Dialogui pavaldus yra net labiausiai nutolęs, net griežčiausiai užtamsintas valstybės gyvenimo taškas, net didžiausias inertiškumo forpostas, taigi valstybė savo esme sutampa su žmogaus interesais, o visa, kas nesutampa, yra anomalijos, nereikalingos ataugos, kurias būtina kaskart išgenėti.
