Kaip atrodo bent man, kraštutinai išpuvusiais kelmais Lietuvos politikos laukymėje pirmiausiai prašosi pavadinami Eugenijus Gentvilas ir Andrius Kubilius. Net Vytauto Landsbergio taip paprastai nepriskirsi paminėtai kategorijai, o jeigu jūs vis tiek esate linkę anąjį pavadinti kelmu, aš nuo savęs pridurčiau, kad V. Landsbergis greičiausiai yra balzamuotas kokybiškame acto ir druskos tirpale arba dar kitaip užsikonservavęs, t. y. nepūvantis kelmas.
Kodėl tokiam prasivardžiavimui yra išskirtinai parankus A. Kubiliaus atvejis, jo gyvenimo ir veiklos pavyzdžio teikiama medžiaga?
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad nežiūrint visų A. Kubiliaus fokusų ir jo vadovavimo vyriausybei metais pridirbtų dalykėlių, net jo apsimetinėjimo seansų pastaruoju metu, man per prabėgusius dešimtmečius taip ir nepavyko, kaip dabar sakoma, „nepamėgti“ jo iki tokio deramo lygio, kaip to prašėsi dalykų padėtis. Jaučiuosi pažemintas savo paties pasąmonės, kai buvusio konservatorių partijos pirmininko kuriami personažai man, nežiūrint bandymo užkalbėti savo sielą, paprastai nesukelia tokio baisaus pasišlykštėjimo kaip A. Kubiliaus bendraminčių veidmainystė ir išsidirbinėjimai. O ar tai nereiškia, kad bent vieno pavargėlio pasąmoniniu liudijimu A. Kubilius nėra taip perpuvęs žmogus, kaip kažkam galėtų pasirodyti?
Kita vertus, net jeigu išsakyta trapi prielaida būtų visiškai teisinga, tas pats A. Kubilius yra paradigminis politinio lauko supuvusio kelmo pavyzdys ta išskirtine prasme, kad jis sudaigino savo partijos terpėje parazitines ataugas, užveisė svetimus vaisius.
Kovoje dėl partijos pirmininko posto su Irena Degutiene, pajutęs pralaimėjimo pavojų, A. Kubilius andai pasirinko „ėjimą žirgu“ į pirmininko postą pasiūlęs V. Landsbergio anūką Gabrielių Landsbergį.
Tačiau, kaip išaiškėja, politinės dinastijos yra slidus reikalas jau vien dėl to, kad politinės pažiūros nėra taip paprastai paveldimas dalykas kaip pavardė, juolab kad mūsų aptariamu atveju, jeigu neklystu, anūkas užaugo ir subrendo kitoje aplinkoje, toli nuo Landsbergio-senelio akių.
Taigi A. Kubilius partijai parinko G. Landsbergį, o anas savo ruožtu pasirinko Ingridą Šimonytę.
Jeigu jums, kaip ir man, atrodo, kad dabartinės konfigūracijos konservatorių partija baigia perpūti iki paskutinio siūlelio, neužmirškime, kad partijos puvimo transporteriu tapo būtent A. Kubiliaus kelmiškumas, kitaip nepasakysi.
Tarkime, tas pats A. Kubilius yra dar neišsidėvėjęs, turintis neišnaudotų rezervų politikas, kuris sėkmingai galėtų pūti į gylį, tačiau, kaip atrodo, partijai, siekiančiai atsikratyti puvimo užkrato, savo veiklos lauką reikės iš naujo perkultivuoti.
Savo ruožtu Eugenijus Gentvilas yra nepaprastai mįslinga Lietuvos politinio lauko figūra jau vien dėl to, kad niekas dorai nesupranta, kas jam leidžia užsitikrinti tokį ilgaamžiškumą politikoje, kai, kaip atrodo, čia anajam jau greitai pavyks pridaiginti net kelias savo giminės kartų šaknis.
Nežiūrint to, kad jo vardas „Eugenijus“ rimuojasi su genijaus pašaukimo, regis, niekam dar nėra pavykę aptikti, kad anas turėtų kokių nors idėjų, išskyrus smulkias minteles, pritaikytas intrigų lauko apsukų dinamikos palaikymui.
Dar daugiau, – sakoma, kas anas lemia pasirinkimus, kas galiausiai taps Liberalų sąjūdžio pirmininku, o tie pasirinkimai, kaip matome, yra baisesni vienas už kitą, užteks prisiminti Eligijų Masiulį ar juolab Viktoriją Čmilytę-Nielsen.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio lietuviškos dvasios nuodo ir Lietuvai kenkiančio politinio personažo kaip V. Čmilytė-Nielsen nėra buvę per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, o šį pavyzdį turėtume vertinti kaip skaudžią pamoką – ko neturėtų būti laisvoje Lietuvoje iš principo, – taip turėtume „ištraukti šaknį“ iš šio pavyzdžio, ar ne?
Nuojauta kužda, kad E. Gentvilo kelmo šaknys užspaudžia partijos natūralaus funkcionavimo nervus, taigi, vaizdžiai tariant, jie patys turėtų būti suinteresuoti iškasti tokį puvimo grandinę sukeliantį kelmą iš savo kiemo ar lauko.
Ar padėtų?
Kaip atrodo bent man, dabar liberalams geriausiai būtų palikti savo įdirbamą lauką dirvonuoti bent keletą ar keliolika metų, kad nuodas turėtų laiko išsivaikščioti…
Puikiai ir teisingai parašyta. Nesupranta tik tie, kurių smegenys tikrai apipuvę.
Perskaičiau E. Čiuldės sraipsnį. Tegaliu pasakyti, kad autorius kupinas neapykantos, todėl nebegali blaiviai mąstyti, vertinti , įžvelgti problemų, situacijos esmę. Gaila, bet belieka pasakyti, kad rašo žmogus, kurio smegenys gerokai apipuvę.
Perskaič E. Čiuldės sraipsnį. Tegaliu pasakyti, kad autorius kupinas neapykantos, todėl nebegali blaiviai mąstyti, vertinti , įžvelgti problemų, situacijos esmę. Gaila, bet elieka pasakyti, kad rašo žmogus, kurio smegenys gerokai apipuvę.
aliooo ponecka greblikiene , tai SVEIKAS SARKAZMAS , ne tep , kap tamstytes briedas kruvina rozzieja dvokias …