Šiąnakt sapnavau, kad Putinas pats pasikorė ant Kremliaus bokšto laikrodžio rodyklės, o Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė savo noru atsistatydino iš užimamų pareigų, tapdama surogatine motina turtingoje žydų šeimoje. Dar sapnavau, kad spaudos konferencijoje man pranešus šias naujienas, visi juokėsi, niekas tuo netikėjo, o kažkas net įrodinėjo, kad tai yra visiškai nelogiški pranešimai.
Iš ryto horoskope perskaičiau, kad man išaušo laiminga diena, kai vienas iš mano praėjusios nakties sapnų netrukus išsipildys su kaupu. Jums leidus, visų pirma renkuosi sapną su Putinu, sąskaitas su I.Šimonyte atidėdamas iki geresnių laikų.
Loginės Putino pabaigos idėja iškelia klausimą – ar iš tiesų yra kokia nors loginė seka V.Putino veiksmuose? Vis dėlto reikia pažymėti, kad tokia loginė seka neabejotinai yra, tačiau ji mums nieko gero tarsi ir nežada, o kaip tik verčia sunerimti dar labiau nei tuo atveju, kai manytume, jog V.Putinas pavojingai improvizuoja, yra nenuspėjamas.
Ar ne per stipriai čia pasakiau, – klausiu pats savęs. Žinia, logika logikai nelygu. Apskritai pačios logikos atsiradimo išeities tašku yra tautologinis teiginys, kad būtis ir mintis yra tas pat (šiandien tautologija yra atpažįstama kaip loginė klaida), o empiriniai stebėjimai nesunkiai leistų įsitikinti, kad ne vienu atveju psichinis ligonis, pamynęs sveiko proto principus, savo veiksmų loginiu nuoseklumu toli pranoksta psichinės negalios dar neištiktą žmogų.
V.Putino veiksmų logika, vaizdžiai tariant, yra greitųjų kreditų maniako loginis nuoseklumas, kai senos skolos yra dengiamos naujomis paskolomis, drauge spartėjant skolinimosi intensyvumui ir geometrine progresija augant apimtims. Kita vertus, nelabai guodžia žinojimas, kad visos skolinimosi piramidės, bandžiusios pralenkti laiką, vis tik anksčiau ar vėliau neišvengiamai griūna, visi dalyvavę nešvankiame žaidime bankrutuoja, o įsisukęs į apsvaigimo spiralę ir prikrėtęs daug eibių narkomanas pagreitintu tempu pats save nubaudžia. Šiuo atveju mums neduoda ramybės hipotetinė prielaida, kad ambicingasis ir logiškasis Putinas nėra linkęs palikti nė vieno savo bankroto ir gėdos liudininko, neatsisakydamas galimybės pabandyti visus nusitemti į branduolinę žiemą kaip į savotiškai logišką pasirinkto kelio užsklandą.
Kiekvienas iš mūsų gali pabandyti įsibrauti į V.Putino mintis, bandant įsivaizduoti tai, kokia pagunda slypi galimybėje vardan loginės elegancijos paaukoti visą pasaulį.
Žinia, kažkada Kamiū tvirtino, kad savižudybės klausimas yra pagrindinis filosofijos klausimas. Savo ruožtu, žiūrint iš Putino taško, loginis nuoseklumas vis dėlto reikalautų nueiti galutinę šio kelio atkarpą jam vienam, paliekant likusį pasaulį ramybėje. Jam jo mirtis kartu su pasauliu tikriausiai vis dėlto būtų neišgryninta, ne iki galo logiška, užteršta, hibridinė mirtis. O mums, pasilikusiems, pasaulis todėl ir yra gražus, kad netelpa į jokią loginę schemą, didžiąja dalimi yra tai, kas atlieka nuo visų maniako ar loginės mašinos sukonstruotų loginės sekos pavyzdžių, yra toks iracionalus likutis, kurio galutiniam loginiam paaiškinimui yra reikalinga nelogiško Dievo hipotezė.
Ar sakote, kad labiausiai tikėtina yra tai, jog iš visų mano prabėgusios nakties sapnų greičiausiai išsipildys tas, kuris bylojo apie juoką ir pasišaipymus iš pranešėjo, paskelbusio apie Putino mirtį. Įsivaizduodamas tokią galimybę prisiminiau dar prie 7 ar daugiau, greičiausiai tuoj po Krymo okupacijos, paskelbto savo straipsnelio „Rusai ateina, laikas linksmintis“ išvadą, kad besijuokiant gali imti ir suplyšti pilvas. Leiskite čia dar kartą parodyti skaitytojui šį straipsnelį, dabar jau liudijantį apie prabėgusio laiko dvasią.
***
Žinia, legendinė frazė „rusai ateina“ paprastai yra vartojama siekiant pašiepti visus tuos, kurie pastebimai perdeda rusų užpuolimo pavojų, taip pat išjuokiant greitai panikos būsenai pasiduodančius žmones. Jeigu pastebėjote, šis juokingas užkeikimas dabar jau yra laiko patikrintas, atlaikęs visus išbandymus klasikinis posakis, taigi nenuostabu, kad pastaruoju metu jo tiražavimas tarsi dar ir padažnėjo, niekam nereiškiant pretenzijų dėl to paties įkyraus kartojimo.
Tikriausiai taip pat girdėjote legendinį pasakojimą apie tai, kai kažkoks vertas didžiausiosios pajuokos kinkadrebys, išgirdęs niekados neišblunkančios reikšmės frazę „rusai ateina“, nesuvaldė staiga užplūdusio panikos priepuolio ir iššoko pro dangoraižio langą į nežinią. Cha-cha-cha, cho-cho-cho, cho-cha-cho, – dabar jau galima net užspringti ištryškusiomis nuo juoko ašaromis.
Taigi atlaikęs laiko išbandymus posakis „rusai ateina“ visomis savo konotacijomis yra skirtas ne gąsdinti, bet išjuokti, ar ne? Tautologiškai tariant, tai yra toks labai juokingas juokelis, galintis sukelti tikras juoko audras. Todėl leiskite čia pateikti truputėlį kitus pavyzdžius apie galimas nelygstamo juokelio „rusai ateina“ pasekmes.
Tarkime, vienas pilietis, išgirdęs, kad rusai ateina, juokėsi taip smarkiai, jog jam perplyšo pilvas, dabar linksmas nelaimėlis išvirtusiomis žarnomis guli ant vejos toliau krizendamas, nes šios frazės sukeltas juokas yra beveik nesustabdomas. Kitas atvejis, kai juki panelė, besijuokdama dėl to paties, prarado nekaltybę, nes čia įsitempusi taip pat įplyšo kažkokia diafragma. Dar kitas humoro jausmą turintis pilietis, išgirdęs tą pačią frazę iš aukso fondo, užsikvatojęs nukrito nuo stogo ir užsimušė. Che- che!
Pasakojama, kad kartą lengvai apgirtusi mamytė, užsinorėjusi pralinksminti savo apsiašarojusį sūnelį, užkuteno anąjį negyvai. Tačiau dabar jau nereikia net kontaktinio masažo, kūdikiai išgirdę legendinį mūsuose šaukinį „rusai ateina“, iškart pamėlynuoja iš juoko. Kvy-kvy, kvy-kvy!
Tačiau ką apie tai byloja žila istorija? Na, nežiūrėkite taip toli į praeitį, nes iškart ir netikėtai galite prarasti tą prigimtinį kutulį jukumą. Kita vertus, ne tik dėl istorijos pamokų, bet visų pirma dėl šiandienos išgyvenimo sunkumų ukrainiečiams šaukinys „rusai ateina“, švelniai tariant, yra mažai juokingas. Tai klaikus perspėjimas, kuris praneša apie negailestingų žudynių pavojų, apie niekingiausių ordų be atpažinimo ženklų antplūdį pro sienas, apie sadistinių orgijų plėtrą, primestą kriminalinių gaujų.
Taigi savotiškai subtilaus humoro kodinis šaukinys „rusai ateina“ iš tiesų yra tiek pat juokingas ar nejuokingas kaip ir išplatinta vaizdo medžiaga apie islamistų vykdomus kitatikių galvų kapojimus arba įprasti kriminalinės kronikos pranešimai apie žmonių žudymus, plėšimus, prievartavimus, taip pat išniekintos aukos sudeginimą bagažinėje. Reikia išties pasižymėti specifiniu humoro jausmu, įžvelgiant čia juoko marias.
Amerikiečių rašytojos F. O‘Connor novelėje „Gerą žmogų surasti sunku“ kalbama apie buitišką, iki komiškumo nuobodų su plepia senele šeimos gyvenimą, kol kartą gausi šeimyna netikėtai patenka į pabėgusio galvažudžio ir jo parankinių nagus. Toliau, kaip galima atspėti ir neskaičiusiam novelės, labiau užuominomis nei bandant vaizduotės ištvermę, pernelyg nesutirštinant spalvų aprašomas užsitęsęs vaikų, žmonos ir vyro, taip pat senutės pleputės prievartavimo ir žudymo procesas. Po viso to vienas iš parankinių sako: šiek tiek pasilinksminome, a? Nutilk, – jį perspėja vadeiva, – tikro džiaugsmo gyvenime nėra.
Tikro džiaugsmo pasaulyje, galimas daiktas, išties nėra, tačiau rusai kaskart ateina ir ateina!
Kitas klausimas – kaip rusai ateina, kokia žygiavimo maniera čia dominuoja? Atsėlina, žengia per sieną tykiai ant pirštų galiukų ar staiga atidunda kaip Aukso orda, o gal užplūsta kaip žiurkės, atnešančios mirtiną užkratą? Kol sprendėme šį klausimą, mačiau aš vilką, jau sėdintį kaimo troboje, patogiai įsitaisiusi, drauge visa povyzą bylojantį, kad pavadintas vilku toks incognito vilkas, mažiausiai ką gali, paduotų tave į teismą.
Jeigu tikrojo džiaugsmo pasaulyje ir nėra, ramina bent tai, kad Lietuvos politikai, daug nejuokaudami, karštligiškai pradėjo stiprinti gynybinius šalies pajėgumus, be visa ko kito, Seimas priėmė naujai kviečiamų šauktinių įstatymą.