Edvardas Čiuldė. Meilė

Novelė

-Jus trukdo Meilė, – pasigirdo suskambusiame telefone tarsi ir pažįstamas balsas. – Būtų gerai susitikti mieste, norėčiau supažindinti Jus su reikalingu žmogumi.

– ?

Toks mano vardas, Meilė, – pridūrė sukikenusi kažkur jau girdėto moteriško balso savininkė, be didesnio vargo dešifravusi trumpai užstojusios pauzės priežastis, iš toli, ką rodė telefono membranos braškėjimas, bet neįtikėtinai tiksliai nuspėdama abonento suglumusio veido išraišką. – Jūsų telefono numerį radau registratūroje.

Labai galimas daiktas, iškart atpažinau skambinusią moteriškę pagal balsą, tačiau nežinodamas tos paprasčiausios aplinkybės, kad jos tikrinis vardas ir yra Meilė, išartą žodį „ meilė“ supratau kaip slaptos ligos diagnozę, išsigandęs dėl galimo demaskavimo, – tarsi kažkas neatsiklausęs ilgai būtų žvalgęsis po tavo sielos užkaborius, – mat man skambinusiai moteriai jau keletą dienų puoselėjau kažką panašaus į švelnius jausmus. Dar nežinojau švelniojo balso nimfos vardo ir pavardės, bet ji man jau buvo stipriai kritusi į akį. Kaip ir spėjau, tai buvo spindulinės terapijos skyriaus radiologijos technologė, išsiskyrusi iš kitų savo kolegių nepaprastu meilumu, dabar jau būtų galima pasakyti – buvo tikra meilė, ne kitaip.

Paskyrus pacientui spindulinį gydymą, vienu svarbiausiu, jeigu ne pačiu svarbiausiu, sėkmės laidininku, iš to, ką galima realiai padaryti, bandant įveikti ligą, tampa tokios technologės rūpestingumas, geranoriškumas ir atidumas, nes visa savo apimtimi žmogus yra atiduodamas į anosios rankas (arba – nagus). Tos gydytojos radioterapeutės, kuriai buvau priskirtas, taigi kuri visų pirma turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti gydymo eigą, per visą tą laiką nesutikau nė karto, nors ieškojau užsimušdamas. Anoji paprasčiausiai išgaravo, iškart pradingo kaip į vandenį tik išrašiusi nukreipimą spinduliniam gydymui su nurodytu procedūrų skaičiumi ir trukme. Užsukęs į jos kabinetą, rasdavau tik chalatą, tvarkingai kabantį ant krėslo aukšto atlošo. Dėl šventos ramybės pasilabindavau su tokia instaliacija, spėdamas pagalvoti, kad gera yra turėti stebuklingą chalatą, uždirbantį jo savininkei atlyginimą.

Kartais pagalvoju, spėju, kad toks žmogaus palikimas ant ledo, nėra atsitiktinis nesusipratimas, bet gerai suplanuota suktų žmonių akcija. Taip bent atrodo žiūrint iš moralisto varpinės. Tačiau ir moralistas turėtų tramdyti savo arklius, nekontroliuojama moralisto pasija gali nuvesti klystkeliais, paklaidinti kaip tos žaltvykslės. Kaip jau yra pasakyta, be kaltės nėra kaltų, Taigi, galimas daiktas, dėl tokio nesusipratimo su gydytoja didele dalimi buvau kaltas aš pats. Čia turiu pradėti iš toliau, prisimindamas nemalonų incidentą, nesmagų nutikimą, tapusiu man sunkiu išbandymu dar anksčiau, prieš susipažįstant su chalato savininke. Ir pasakysiu tiesiai, daug neaiškindamas, kad kartą patekau į labai aistringos moters glėbį, kuri per naktį išsunkė mane visą taip, kad gulėjau paslikas. „Dar bučinuką, dar bučinuką“, – ji meiliai murkė, išties glaustydamasi kaip katė. „Pabučiuosiu tave numirėlio lūpomis“, – tariau aš, lengvabūdiškai pakštelėdamas jai į žanduką. Tada ir į vyko ta metamorfozė, kai mano meilės nakties partnerė po atsainaus pabučiavimo akimirksniu virto ledo luitu su truputėlį nustebusio, net nespėjusio dorai išsigąsti žmogaus veido išraiška. Nieko kito neliko kaip greitai pasipustyti padus. Po to sekiau spaudą, kriminalinę kroniką, kaip atrodo, niekas iš to įvykio neprasisunkė į viešumą, kompetentingos Lietuvos institucijos, galima spėti, nepaaiškinamus dalykus laiko valstybės paslaptimi.

Prabėgus savaitei kitai sutikau gatvėje seneliukę, nustebusia veido išraiška truputėlį priminusią nakties draugę, jeigu leistum sau patikėti, kad jauna ir žydinti moteris per kelias dienas galėtų pasenti šimtu metų. Ji vos rėpliojo, kartas nuo karto pastuksendama lazdele, tarsi priešais save būtų ieškojusi minos.

Su minėto chalato savininke iš spindulinės terapijos skyriaus bendravau labai trumpai, epizodiškai, kai aš pirmą dieną pasirodęs skyriuje dar raičiau uodegą, norėjau prieš visus atrodyti dideliu šaunuoliu. Tada išsiskirdamas su savo gydytoja iki rytdienos, pagautas keisto entuziazmo šuoro, pabučiavau jos ranką. Dabar bijau net pagalvoti, kad galėjo atsitikti kažkas panašaus kaip jau buvo įvykę, negaliu atsikratyti įkyrios minties, jog aš, pats to nenorėdamas, užšaldžiau savo gydytoją. Liko tik chalatas, kuriam iki šiolei jaučiu neaiškų, tarp meilės ir neapykantos, prisirišimą.

Nesunku suprasti, kad savo ruožtu jau spindulinio gydymo technologės, gydytojų padėjėjos, nuo kurių absoliučiai priklauso gydymo sėkmė, yra be galo išlepintos. Galimas daiktas, jos savo darbą atliktų gerai ir pernelyg netvirkinamos, tačiau ypač tuo atveju, kai spinduliavimas yra nukreiptas į saulės rezginio sferą, o milimetrinė paklaida gali sužaloti kitus jautrius organus, nesinori rizikuoti. Taigi ligoniai ir lenktyniauja vienas su kitu bandydami visais įmanomais būdais įsiteikti. Tikiu, kad anosios vienodai sąžiningai gydo visus, tačiau reikia labai kietai prikišti tokios technologės užpakalį kasdieninėmis dovanėlėmis, retkarčiais – ir pinigais, kad ji nerodytų savo susierzinimo grubiais judesiais, su demonstruojamu šiurkštumu taisant kūno padėtį prieš spinduliavimo pradžią tau gulint ant pakylos su nusmauktomis apatinėmis kelnaitėmis. Kai esi taip priklausomas, išrengtas ir bejėgis, šiurkštumo demonstravimas žmogų psichologiškai visiškai palaužia, varo į neviltį. Pagal teorinį aprašą, spindulinės terapijos seanso metu dirba dvi technologės, prižiūrimos gydytojos, tačiau praktiškai visados ten yra tik nustipęs arklys, o tu lieki priklausomas nuo vieno žmogaus, kuriam kartais kas nors asistuoja, geros valios ir pareigingumo arba tokios valios neturėjimo vedamas.

Meilė nuo pat pirmo karto išsiskyrė nepaprastu savo švelnumu, ji, priešingai nei kolegės, išstatyto kūno nestumdė, netąsė, o tik meiliai pakreipdavo kojos ar liemens padėtį, prieš tai švelniai paglosčiusi tą vietą. Nepaprastai malonus buvo ir jos kalbėjimas, ausį glostė saldūs žodžiai, kad neva dabar esu tik truputį negaluojantis labai žavingas vyriškis, kuriam viskas greitai vėl bus gerai. Tai veikė, kai dėl išopėjusios ligos ir truputėlį pavargusios psichikos tampi jautrus kaip moteris, kuriai kiaurai sueina visokie, net akivaizdžiausiai melagingi komplimentai. Truputėlį neramino tik tai, kad ši miela ir graži moteris nepraleisdavo progos vėl ir vėl pasigirti esanti katalikė, nors jokio reikalo savosios konfesinės priklausomybės demonstravimui nebuvo. Mano liūdna patirtis iš ankstesnių susidūrimų su pasauliu bylojo, kad prikišamai, t. y. net tada, kai niekas neklausia, katalikais skelbiasi tie žmonės, kurie turi stiprų polinkį į niekšybes. Dabar pagalvojau, kad štai mano močiutė Agnieška, visą sąmoningą gyvenimą nugyvenusi gyvojo Dievo tikrovėje, žodžio „katalikas“ tikriausia net nežinojo, o jeigu žinojo, tai nematė prasmės tokį žodį dėvėti kaip rūbą, net žengiant į tvartą. Kartais prisistatoma dar efektyviau, deklaruojant savo krikščionišką esmę, pranešant aplinkiniams: esu krikščionis. Šiandien tikriausiai ir nelabasis būtų linkęs prisistatyti krikščionimi, jeigu ne kataliku. Postmodernistiniais laikas ant pažinimo medžio jau auga kriaušės, o žaltys gali apsimesti bet kuo, net Ieva (kaip skelbia postmodernizmo korifėjai, tapatybės yra lengvai išgalvojamos ir keičiamos).
F. Nietzsche, filosofas, kuris laikomas radikaliausiu krikščionybės kritiku, sako maždaug taip, kad esą didžiausia krikščionybės problema yra tai, kad pasaulyje buvo tik vienas krikščionis, t. y. pats Jėzus Kristus. Kaip atrodo, F. Nietzsche yra teisus tik iš dalies. Jam galima ir atleisti, nes jis nepažinojo Agnieškos.

Nežiūrint lengvo abejonės šešėlio, kuris greitai praslydo ir užsimiršo, rinkausi gydymą pas Meilę, dar nežinodamas jos vardo, į procedūras ateidavau tik josios budėjimo valandomis, tokiu savo apsisprendimu parodydamas, jog kitų skyriaus technologių teikiamų paslaugų nevertinu arba net vengiu. Tada Meilė man ir paskambino.

Susitarėme susitikti mieste prie didžiausios „Maximos“ parduotuvės, kur ji atvykusi savo automobiliu įsisodino mane, pasiruošusi nugabenti pas „reikalingą žmogų“, iš anksto nieko daugiau nepasakodama. Paslapties įtampą augo. Važiuojant, tarsi iš toli jau nutuokdamas kažką negero, pasitikslinau – ar nesu vežamas pas kokį nors stebukladarį ekstrasensą, skubėdamas pareikšti, kad burtininkais netikiu? Mano mieloji Meilė baisiai pasipiktinusi ir stipriai mosikuodama rankomis iškart užtikrino, kad tokiais niekais ji neužsiima. Iš tiesų, kaip netrukus išaiškėjo, Meilė buvo labai dalykiška moteris.

Neilgai važiavę sustojome prie medinio namo su keliais vaismedžiais, apkibusiais rudens gėrybėmis. Keista buvo tik tai, kad rudenėjančiame sodelyje ganėsi kupranugaris(ė) su ilgomis blakstienomis. Laiptais iš lauko pusės namo šone užlipome į antrą aukštą, šeimininkė įvedė į kambarį, perpus užkrautą prekėmis, tarp kurių dominavo nežinomos man rūšies kava, pradėta išpakuoti iš dėžių dėžutėmis, kitur – styrojo neišpakuotos kavos dėžės. Netrukus įėjo ir šeimininkas, kaip supratau, „reikalingas žmogus“. Susėdome. Pokalbis nesirišo, dar nėra taip buvę, nebuvau patyręs, kad pokalbis šitaip nesiklijuotų. Kaip atrodė, visi išbandyti šeimininko būdai pradėti pokalbį su panašaus statuso atvykėliais buvo atmetami vienas po kito, neišplėtojant jų iki galo, nes aš vis plačiau šypsojausi, jau aiškiai nutuokdamas, kad čia esu atvestas kaip avinas, kurį ruošiamasi nukirpti. Galų gale šeimininkas nustojo žaisti užuolankomis, pareikšdamas, kad jie turi nuostabų man pasiūlymą, kuris susideda iš dviejų dalių: a) paims mano kraujo mėginį, išsiųs į Norvegiją tyrimams, b) pagal tyrimo rezultatus kiekvieną mėnesį iš Norvegijos gausiu stiprinančių širdį, valančių kraujagysles vaistų siuntą. Vaistus esą reikėtų vartoti iki gyvenimo pabaigos. „Kas be ko, tai kainuos nemenkus pinigėlius, tačiau į savo sveikatą protingi žmonės investuoja nesismulkindami“. Duotas pasiskaityti reklaminis bukletas skelbė, kad ši tyrimai-vaistai schema saugo nuo infarkto, padeda nuo kitų širdies negalavimų. Tiesą sakant, širdimi niekados nesiskundžiau, o čia, regis, buvau pristatytas vadovaujantis posakiu, kad prostata yra antroji vyro širdis. Taigi nebuvo jokia paslaptis, kad onkologinės ligoninės spindulinės terapijos technologė su savo bendrininku siekia įpainioti nelaimėlį ligonėlį į sukčiavimo schemą, kita vertus, mano apsimetėliams geradariams taip pat nebuvo paslaptis, kad man tai jau nėra jokia paslaptis. Mes visi tylomis supratome, kad privalėčiau pirkti šiuos visiškai nereikalingus man vaistus tik dėl to, jog neužrūstinčiau Meilės, nuo kurios mažiausių kaprizų, geros ar blogos nuotaikos tapau priklausomas labiau nei to norėčiau. Turėjau būti išmintingas, pagalvodamas, kad sveikata yra brangiausias turtas, susimokėdamas dar ir papildomai už sielos ramybę spindulinės terapijos seansų metu, už tai, kad nereikėtų bijoti, jog tau mirtinai pakenks į savo nagus tave pasičiupusi neaiškios psichologinės pusiausvyros ir galimai plėšri moteriškė. Pabandžiau savo iniciatyva užbaigti nesmagų pokalbį, pasakęs, kad pasidomėsiu, pasiskaitysiu gautą bukletą, išeidamas nepaėmęs net bandomos įsiūlyti sveikatinančios organizmą kavos, pamelavęs, jog vartoju tik arbatą.

Važiuojant atgal į ligoninę, kur greitai turėjo prasidėti Meilės darbo valandos, švelnioji moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolankiausiai dėkoti man už tai, kad aš neva priėmiau jų pasiūlymą. „Man tai labai svarbu“, – pasakė su paslaptinga intonacija Meilė. Baisiai nustebau dėl tokios įvykių interpretacijos. Taigi privalėjau labai detaliai paaiškinti bendrakeleiviai, kad nebuvo nė mažiausio preteksto jai pagalvoti, kad užkibau ant jų negudriai užmesto kabliuko, pasakiau visą tiesą, jog man tokie pasiūlymai yra klaikesni net už mirtį. „ Net jeigu žinočiau, kad nesutikęs su jūsų, švelniai tariant, keistu pasiūlymu pasirašau sau mirties nuosprendį, vis tiek nepriimčiau tokio pasiūlymo. Galų gale tai ne pasiūlymas, o nešvankus reketavimas, kai bandoma pasipelnyti iš žmogų užklupusios bėdos. Kam reikalingas toliau toks gyvenimas vyro, kuris iš baimės numirti leidosi išprievartaujamas. Toks vyras niekados neturėtų teisės užlipti ant moters, neturėtų teisės pasilypėjęs bandyti įsukti elektros lemputę į patroną, juolab neturėtų teisės lipti į tribūną, gviešiantis perskaityti mokslinį pranešimą. Taip pažemintas vyras išvis neturėtų teisės kur nors laipioti, kopti į viršų. Banditų reketuojami verslininkai mokėjo duoklę, siekdami išsaugoti savo verslus, darbo vietas žmonėms, tačiau mano apsilpęs kūnas tikrai nėra vertas tokios aukos“.

Meilė staiga pakreipė pokalbį kita linkme, pradėjusi porinti litaniją apie savo mamą, kuri neva net nebuvo labai gera moteris, nebuvo tikra katalikė, daug geresnis esą buvo patėvis, kuris atvedė pačią Meilę į katalikybę, vyras taip pat buvo blogas žmogus, ne katalikas, todėl su anuoju ji išsiskyrė. Visas tas mekenimas buvo taip ne vietoje, pro šalį, kad iškart tapo bloga ant širdies, drauge pradėjo veržti kaklą, puoliau kraipyti galvą, plačiai atsisagstęs apykaklę. Tačiau netikėtai dėmesį patraukė tai, kad mūsų važiuojamos mašinos judėjimas visiškai sulėtėjo, mindžiukavome beveik vietoje, mus lenkė visi, kas tik užsimanydavo. Čia vyko keistos lenktynės. Klibikščiuodami su ramentais mus pralenkė čionykščio gyvenimo žinomi filosofai, kaip kamuoliniai žaibai suspindusioje pievoje vis praskriedavo kitos (naiviosios) sielos, begaliniu greičiu kaip zuikis kažkas minkštai neapčiuopiamas dūmė nudūmė pažeme ( kažkodėl prisiminiau tylųjį kaimyną iš namo viršutinio aukšto), tačiau visų priekyje dūlavo kaip viesulas nurūkusi, visus aplenkusi, šokinėdama ant vienos kojos, mano močiutė Agnieška.

(Apie mano močiutės klibikščiavimo į Bažnyčią ypatumus, savitą stilių, keliais žodžiais kažkur jau esu užsiminęs anksčiau, tačiau dabar, norėdamas patikslinti kadaise neatsargiai išsprūdusius žodžius, tikriausiai neišvengsiu to, kad viską tik dar labiau suvelsiu į krūvą. Nežiūrint prabėgusių metų, aptariami dalykai dar toli gražu nėra nusistovėję taip, kad juos būtų galima lengvai užfiksuoti fotoobjektyvo akimi, tenkinant aukščiausius objektyvumo reikalavimus.

Tiesą sakant, net ir dabar, kai kartais stoviu prie Agnieškos kapo, jaučiu baisų, pašiurpinantį odą šios senolės didingumą, mažai ką turintį bendro su sentimentaliu giminaičių bendravimu. Visa, ką darė senolė, buvo skirta Dievo garbei, todėl jai niekados nepritrūkdavo išminties viską užbaigti, padaryti gerai. Graudžiausia yra tai, kad jos užtarimo ieškojo net išmesti iš lizdo paukščiukai, pasiklydę kačiukai, nususę benamiai šunys, daug greičiau nei žmonės atpažindami ypatingąją Agnieškos misiją šioje ašarų pakalnėje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų norėjusi, ji būtų galėjusi sustabdyti net žemės sukimąsi, tačiau nuolankiai prisiėmė skausmą, pernelyg nemaištaudama net dėl jos vaikus ištikusių nelaimių. Vienu prisilėtimu sugydydavusi gyvūnėlių žaizdas ir nepasakytų žodžių iškalbinga tyla mokėjusi nuraminti žmonių sielas, ji taip ir nesugebėjo išsigydyti savo žaizdotos kairiosios kojos, kuri bėgant metams beveik nupuvo, – niekas dar ir dabar negali paaiškinti, kaip anoji, būdama arti šimto metų, vis dėlto kiekvieną dieną su viena vargana kojele nuklibikščiuodavo, tiksliau tariant, nušokinėdavo kelis kilometrus iki Bažnyčios. Tai, ką dabar pasakysiu toliau, tikriausiai yra visai nesusiję dalykai arba susiję tik klaikiai groteskišku pavidalu, kaip dažnai būna dieviškosios ironijos pasaulyje, tačiau vis tik nepraleisiu progos pasigirti, kad paauglystės metais susižavėjęs lengvąja atletika po poros mėnesių intensyvių treniruočių tapau anos sovietinės Lietuvos jaunučių trišuolio rekordininku, kur pirmas šuolis ant vienos kojos yra labai svarbus rungties elementas. Su šia istorija didesniu laipsniu greičiausiai yra susiję tai, kad dar vaikystėje ar paauglystėje pradėję šokinėti trišuolį šoklieji individai greitai susižaloja nugarą, o po kelių dešimtmečių juos, kaip taisyklė, pasiveja prostatos vėžys. Taip tikriausiai atsitinka dėl to, kad trišuolio metu kūnas nuo atatrankos į žemę patiria net didesnį nei 1 tonos svorio slėgimą, kas ,žinoma, yra baisus stresas jaunam organizmui. Žinia, mano jaunystės laikais nebuvo moterų sunkiosios atletikos, moterims taip pat buvo draudžiama šokinėti trišuolį, dabar, kaip žinome, šiuo požiūriu moterų teisės yra sulygintos. Savo ruožtu aš dėl anksčiau nurodytų aplinkybių ir tai, kad moterų strėnos ir nugaros paprastai atlaiko didesnius negandų svorius nei vyrų stuburkauliai, šiandien trišuolio sportą siūlyčiau palikti išimtinėje moterų dispozicijoje. Pastarąją pastabą prašau laikyti ne tik naudingu medicininiu patarimu vyrams, bet taip pat mano įnašu į feminizmo teoriją).

Staiga mūsų sulėtėjusi mašina, judėjusi vos-ne-vos, įvažiavo į griovį, su baisiu trenksmu įsirėžusi į aukštą šlaitą. Aš pats jokios savo kūno atatrankos nepajutau, tarsi bučiau buvęs uždarytas kapsulėje, o ant vairo baisiai išsidraikiusi nuo smūgio, su perskelta galva gulėjo Meilė. Iš perskeltos kaktos be perstojo sroveno žalias skystis. „ Kokia tu graži, mano neišsipildžiusi meile“, – pagalvojau liūdnai išlipdamas iš sumaitoto automobilio. Ant sumaigyto kapoto tupėjo vidutinio dydžio driežiukas, savo žvitriomis akytėmis žiūrintis tarsi pro šalį.
Ar derėjo mano dievobaimingai močiutei Agnieškai taip lakstyti? Gal čia vis tik reikėtų vartoti labiau archajišką pavadinimas „bobutė“, taip nurodant į Agnieškos pagoniškąjį potencialą, nežiūrint jos įsipareigojimų Romos katalikų Bažnyčiai? Kaip visi gerai žinome, Bažnyčia smerkia magiją, draudžia visokius burtininkavimus. Tačiau viskas nėra taip, kaip atrodo. Kaip savo ruožtu dingojasi bent šių eilučių autoriui, krikščioniškasis požiūris į kasdienybę yra magiškai ironiškas. Žinia, tai mažai ką turi bendro su maginiu realizmu, kuris savo piešiamą tikrovės paveikslą bando iškišti kaip galutinės tikrovės vaizdinį. Krikščionybė įgalina matyti šio pasaulio prasmės neužbaigtumą, todėl šio pasaulio reiškinių buvimas, krikščioniškuoju požiūriu, yra neįtikėtinai keistas, kitaip tariant, magiškai ironiškas.

– Gal vis tik galėtum jau atvežti, kaip žadėjai, tų ekologiškų bulvių, kalbėjome apie maišą ar du, – truputėlį įsižeidusios ypatos balsu paprašė Meilė, kai susitikome kitą kartą, man atvykus į spindulinį gydymą. Taip ir padariau, kaip buvau pasižadėjęs, jau kitą dieną į Meilės mašinos bagažinę sukrovęs du ant grynojo mėšlo kaimo sodyboje užaugintų, be jokios chemijos bulvių maišus.

Dabar kažkodėl vis dažniau norisi pagalvoti, kad tai buvo ne Meilė, o Liuboj, t. y. moteris, kuri taktikos sumetimais pasinaudojo rusiško vardo vertimu į lietuvių kalbą?.. Kitas dalykas, kad kai kurių rusiškų žodžių neįmanoma išversti į lietuvių kalbą ir – atvirkščiai.