Edvardas Čiuldė. Moteriškojo faktoriaus sociologija

 Viena mano jaunystės laikų gera pažįstama, dabar – jau truputėlį pasenėjusi moteris, netikėtai sutikta, juokais nutaisiusi rimtą veido miną porina, kad Lietuva galėtų pasiūlyti JAV visą eilę kandidatų į prezidentus, nes esą nacionaliniuose rinkimuose tokių turime net 9, kai didžioji šalis tikriausiai yra ištikta didžiojo kandidatų deficito, prasidėjusiose prezidentinių rinkimų batalijose galiausiai sugebėjusi sukrapštyti tik du susidėvėjusius seneliukus. Esą Lietuva galėtų eksportuoti ar nuomoti kandidatus į prezidentus kitoms šalims, kaip, tarkime, Brazilija tyra širdimi su visais žemynais dalijasi savo išugdytais futbolininkais.

Net jeigu žmogus neturi nė menkiausio šanso laimėti prezidento rinkimų, kandidato į prezidentus statusas ir vardas skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip tvirtina tyrinėtojai, skaičius 9 senojoje lietuvių kultūroje ir mitologinėje atmintyje turėjo ir turi simbolinę reikšmę, užteks vardan iliustracijos paminėti elnio devynragio figūrą. Kitas dalykas, kad tarp paprastų žmonių briedžiu yra pašiepiamai vadinamas vyriškis, kurį jo sutuoktinė išdavė su kitu, – taip suprantamas devynragis čia atrodytų nekaip.

Tačiau grįžkime prie pasenėjusių moteriškių Lietuvoje fenomeno. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad jaunystėje žavesiu spinduliuojančios Lietuvos moterys (kitokių čia nebūna), pasenėjusios tampa dar ir protingomis. Kaip išpakuoti šią mįslę?

Arba yra taip, kad jaunystėje moteris yra linkusi apsimesti naivuole, pernelyg neafišuodama savo praktinio proto ir neeilinių racionalizacijos sugebėjimų, arba, įgyvendinusi gamtos jai duotą programą, t. y. užauginusi ir paleidusi į savarankišką gyvenimą savo vaikus, iš neturėjimo ką veikti ir dyko buvimo pradeda nesveikai protingėti (t. y. darytis protingesne ir protingesne, nors tikriausiai pasitaikys ir tokių nesusipratėlių, kurie šį žodį supras kaip nuorodą į tingėjimo polinkį, kaip nusiteikimą pro-tingėti) ne dienomis, o valandomis. Gal tokia dalykų padėtis net nėra visiškai lietuviškas fenomenas, jeigu patikėsime Sokrato pasakojimu, kad pavadinimą „Filosofija“ sugalvojo pagyvenusi moteriškė Diotima, tikriausiai norėjusi pasiūlyti tokio pavadinimo užimtumo programą dyką gyvenimo būdą praktikuojantiems vyrams.

Kaip jau yra pasakyta, vyrai yra įdomūs tie, kuriems viskas dar prieš akis, o moterys – tos, kurios jau viską patyrė.

Kažkas jau tikriausiai yra pastebėjęs ir tai, kad močiučių Lietuva yra neišsemiami išminties aruodai, o jeigu niekas to dar nepasakė, dabar išgirskite kaip pirmą kartą.

Asociatyvi pexels.com nuotrauka

Pabandykite įsivaizduoti, kad Lietuva būtų išvengusi labai staigaus posūkio į nususimą, jeigu Šimonytė, Čmilytė ir Armonaitė į politiką būtų pasukusios ir įtakingus postus užėmusios daug vėliau, tarkime – tik sulaukusios 65 metų amžiaus. Nesakau, kad moterims politikėms Lietuvoje reikia įvesti tokį amžiaus cenzą, nes išimčių pasitaiko visur, nors šios kadencijos valdančiojoje koalicijoje – nepasitaikė.

Tačiau net sunku apsakyti kaip baisiai užgniaužia kvapą, kai pamatai, kokio virsmo neretai yra ištiktos tarpinės fazės arba, dar kitaip tariant, užstrigusios būtyje tarp grožio ir proto, rudeninio peizažo, kaip kartais sakoma, velvetinio amžiaus moterys, tarsi jau neturinčios kur pasidėti ir dėl to tampančiomis konjunktūros hienomis, ideologinių marazmų lakštingalomis, plyšaujančiomis dėl valdančiosios klikos interesų, džeržgiančiais antilietuviškos propagandos ruporais.

Toptelėjo mintis, kad ta jau vimdanti, kitaip nepasakysi, kraštutinė ideologijacija pagal pažangizmo ar kitokio -izdizmo manierą Lietuvoje yra vidurinio amžiaus krizės moterų kontingento užneštas užkratas ir primesta visuomenei nelaimė, kai tokio amžiaus moterys, kad ir kaip būtų liūdna, neretai vietoj gyvenimo jau renkasi gyvenimo simuliakrą.

Tokių dabar padaugėjo tarsi būtų prasidėjęs jų tvanas, prikrito tarsi medžių lapų, kurie baigiantis rudeniui pūdami dengia žemę, pridygo kaip ūmi ir tūžminga kiaulpienių epidemija pavasario pabaigoje. Jos net trukdo viena kitai, rašydamos ta pačia tema, tais pačiais žodžiai, su tokiais pačiais atsidūsėjimais ir pelnydamos lygiai tokias pat išvadas, kaip, tarkime, bandant įpūsti skandalą dėl prezidento Gitano Nausėdos apsilankymo Londono operoje (šįkart – šiukštu – apsieisiu be konkrečių nuorodų).

Net nesuprantu ko čia yra daugiau – ontologijos, teologijos, fiziologijos ar sociologijos, kai pati Ieva pavirsta devyngalve gyvate?

Dabar dingtelėjo, kad galimai net ne tiek artėjantys rinkimai lėmė G. Nausėdai vizito metu nupirkto bilieto į operos spektaklį kainos sureikšminimą, iš musės darant dramblį, kiek bandymas tokiu dirbtinai forsuojamu skandalu pridengti nepalyginamai reikšmingesnį įvykį, kai dešimtis milijonų eurų pavogė, kaip rašoma spaudoje, dvarui artimas personažas…