Jau sunku net pusakliui būtų nepastebėti, kad žiniasklaidos reitingų nuosmukis Lietuvoje pasiekė kraštutinę ribą. Šio proceso rezultatų įvaizdinimą neretai galima pamatyti gyvai mūsų miestų gatvėse, kai tūlas pilietis prisistačiusiam su mikrofonu žurnalistui visa savo mimika rodo, kad tuoj apsivems.
Neatsitiktinai daugėja anekdotų apie prostitučių ir žurnalistų bendradarbiavimą. Savo ruožtu garsi teisininkė, profesorė Liudvika Meškauskaitė tokią negatyvią žiniasklaidos dinamiką vadina žiniasklaidos nuopuoliu. Tai mane kažkiek gąsdina, nes, kaip žinome, tų nuopuolių ratų gali būti net devyni, taigi nėra garantijos, kad žengimas į prarają neužsitęs, kita vertus, truputėlį neramina ir tai, kad įsibėgėjusi autorė kvestionuoja net ir nišinės žiniasklaidos teisę būti, nežiūrint to, kad pastaroji neretai yra vienintelis gaivaus oro gurkšnis pašvinkusioje pakrantėje.
L. Meškauskaitės garbei privalu pastebėti, kad žiniasklaidos Lietuvoje kolapso temą anoji užsimojo paaiškinti su anksčiau neregėtu mūsų padangėje nuodugnumu. Kaip atrodo, šios temos aptarimo įžvalgų solidumą aptariamu atveju užtikrina profesorės teorinis bagažas ir jos, kaip advokatės, praktinė patirtis. L. Meškauskaitė, be visa ko kito sako, kad šiandieninė Lietuvos žiniasklaida neatspindi gyvenimo. Pastaroji profesorės išvada, diskutuojant apie žiniasklaidos išsigimimą, įsakmiu tonu įpareigoja prisiminti prancūzų filosofo Žano Bodrijaro (Jean Baudrillard) darbuose išplėtotą simuliakro teoriją.
Jau net kelis kartus turėjau progą atkreipti dėmesį, kad ne taip jau senas Lietuvos prisikėlimo (kitaip – Valinsko) partijos sėkmės Seimo rinkimuose įvykis, kai rinkimus iš esmės laimėjo televizinio atvaizdo herojų susibūrimas, galėjo iš amžino miego pažadinti tuomet neseniai pasimirusį Ž. Bodrijarą (pabandau įsivaizduoti kaip Ž. B. staiga nudžiugęs pramerkia vokus), nes toks politinio gyvenimo nonsensas viršija simuliakro teorijos kūrėjo drąsiausius pasaulio transformacijos numatymus.
Arūno Valinsko partijos sėkmė bylojo apie tai, kaip netekęs tikrovės atspindėjimo galios atvaizdas staiga tampa tą tikrovę formuojančia galia. Jau vien tai tarsi leidžia teigti, kad lietuviai pasaulyje garsėja ne tik kaip darbštūs žemdirbiai, bet ir kaip simuliacijos virtuozai, falsifikacijų meistrai.
Simuliakras paprastai yra apibrėžiamas kaip kraštutinis tikrovės atvaizdo degradacijos atvejis. Ž. Bodrijaras išskiria tokią atvaizdo degradacijos seką: a) atspindi giliąją realybę, b) ją slepia ar iškreipia, c) slepia jos nebuvimą, d) neturi jokio ryšio su bet kokia realybe, yra grynas savo paties simuliakras.
Kaip atrodo bent man, simuliakro teorija bent iš dalies gali paaiškinti tą paradoksą – kodėl mums kartais atrodo, kad šiandieninės, taigi laisvos ir nepriklausomos Lietuvos informacinis laukas yra ne mažiau apnuodytas nei okupacijos laikais. Kas be ko, dabar naujais būdais tiražuojamas melas mus prislegia dar labiau, yra sunkiau pernešamas nei pigi komunistų propaganda. Galiausiai mus egzistenciškai neramina tai, kad laisvė neapsaugo nuo padugnių siautėjimo žiniasklaidos lauke.
Žinia, laisvė taip pat gali tapti simuliakru, jeigu dėl jos tikroviškumo nebus kaunamasi kiekvieną dieną. Jeigu laisvę pagal įprastą vartotojiškos visuomenės logiką suprantame tik kaip patogų vartojimo produktą, mums būtinai anksčiau ar vėliau bus bandoma vietoj laisvės iškišti firminį laisvės erzacą, galimai gražiame įpakavime Toks erzacas, galimas daiktas, bus ne tik patogesnis vartojimui, bet ir madingesnis už tikrovę dalykas.
Lyčiai jautrios kalbos gramatika ir panašūs dalykai savaime yra nepalyginamai aukštesnio kretinizmo laipsnio nei Chruščiovo kukurūzai tikrovės neigimo pasažai
Jeigu vėl grįžtame prie atvaizdo degradacijos pavyzdžių, tikriausiai pats laikas būtų pasakyti, jog sovietijos propaganda rėmėsi ta pirmąja atvaizdo degradavimo teikiama galimybe, kai atvaizdas tarnavo realybės nuslėpimui ar iškreipimui. Labiau civilizuotas pasaulis tuo metu komunistų buvo vadinamas supuvusiais vakarais, tačiau net ir tokia sutirštinta karikatūra neįstengė visiškai nuslopinti demokratinio pasaulio gyvybingumo vaizdinio.
Kito, dar rūstesnio degradacijos etapo, kai atvaizdas slepia realybės nebuvimą, tipiškas pavyzdys, kaip atrodo, yra liūdnai išgarsėjusi kaspervizija. Tačiau ar daug pagrindo mes turime džiaugtis šiandien, kai, išsikūrusi atvaizdo degradavimo dugne, didžioji žiniasklaida tokį praradusį bet kokį ryšį su realybe atvaizdą pasirenka hiperrealybės konstravimo atskaitos tašku, hiperrealybę po truputį mums pradedant suprasti kaip perspektyvą, kur net jos konstruotojai veikia tik kaip komiksų herojai, kur niekas nebetelpa su realaus žmogaus likimu. Kaip sako L Meškauskaitė, tokia žiniasklaida neatspindi gyvenimo.
Kas be ko, nutolimo nuo tikrovės atstumas nesumažina galimybių manipuliuoti žmogaus sąmone. Greičiai yra atvirkščiai. Jeigu, tarkime, Nikita Chruščiovas savo laiku būtų turėjęs tokį paskutinės atvaizdo degradacijos stadijos žmonių kvailinimo įrankį kaip šiandieninė žiniasklaida, jis būtų kukurūzais apsėjęs ne tik visą Žemės rutulį, bet ir Mėnulį.
Lyčiai jautrios kalbos gramatika ir panašūs dalykai savaime yra nepalyginamai aukštesnio kretinizmo laipsnio nei Chruščiovo kukurūzai tikrovės neigimo pasažai, tačiau, tarpininkaujant žiniasklaidai, jie dabar neretai jau su trenksmu yra pridaiginami hiperrealybės plokštumose pagal principą „ kuo kvailiau – tuo geriau“.
Gali susidaryti įspūdis, kad Ž.Bodrijaro simuliakro ir simuliacijos teorija atveria ne visiems mums patinkantį, bet nepermaldaujamos istorijos logikos piešiamą vaizdinį. Tačiau iš tiesų viskas yra daug paprasčiau. Jeigu čia aprašyti tikrovės nutikrovinimo veiksniai mums kelia pasišlykštėjimą ir juoką, tai reiškia, kad mūsų tikrovės instinktai niekur nepradingo, neišgaravo. Didžioji tikrovės strategija yra Dievas, ar ne?
Tačiau tikrovė beldžiasi į duris ir tada, kai tylime, kai mylime, kai laukiame šventų Kalėdų, kai keliaujame miško takeliais…
