Jeigu būtų galimą sustabdyti šiandieninį mūsų gyvenimo momentą, pateikti apvalytą nuo smulkmenų dabarties nuotrauką, įsižiūrėję į tokį vaizdelį nesunkiai pastebėtume, kad konjunktūros įsismarkavimas mūsų dienomis, galimas daiktas, net keleriopai lenkia sovietijos ideologinius marazmus.
Štai aš pats gyvenau tame sovietijos laikotarpyje, kai propaganda jau buvo išsikvėpusi, komunistiniai užkeikimai kokiuose nors susirinkimuose buvo suprantami kaip nesmagus ritualas, nors žmonės dažniausiai atvirai šaipėsi iš visa to. Savo ruožtu laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, bėgant metams, konjunktūrinės sutemos tirštėja su didėjančiu pagreičiu, tarsi iš tiesų čia būtų savaip pritaikyta Stalino įžvalga, kad vystantis socializmui klasių kova tiktai aštrėja. Kas lemia tokius pagreičius jau nepriklausomoje Lietuvoje? Pinigai, mano mielieji, čia viską lemia, dideli pinigai yra tokio įkvėpimo, jaunystės, azarto ir smagumo šaltinis.
Jau anksčiau girdėjome pasakojimą, kad nepriklausomybę mums padovanojo žydai, o neseniai toks Jakilaitis iškilmingai pareiškė, kad Lietuva buvo priimta į NATO todėl, kad mūsų tautą užtarė kažkoks žydas (neįsidėmėjau pavardės), jeigu neklystu Žydu komiteto JAV pirmininkas. Po to kažkas jam antrino ir tretino. Klausiu – ko jiems, tokiems jakilaičiams, savo užpaliu jau apžiojusiems visą gėrį, dar trūksta, ar konjunktūrinis niežulys vis dar neleidžia nurimti? Gal laikas jau būtų sustoti, nes pateikto pavyzdžio konjunktūriniai tauškalai niekam neduoda pridėtinės vertės, o neapykantos laviną gali labai lengvai išbudinti?
Nekvailinkite mano tautos, niekšai!
Kita vertus, tokios kalbos kalbelės yra dar ir pavojingos, žiūrint nacionalinio saugumo požiūriu. Pabandykime įsivaizduoti, kad gali atsirasti tokių kvailių (labiau teorinė nei praktinės tiesos prielaida), kurie, patikėję naujosios konjunktūros apaštalais, manys, kad mums nėra jokio reikalo puoselėti atmintį apie savo didžiuosius kunigaikščius, saugoti Maironio eilėraščių pažadintą tautinės dvasios įkarštį, nesvarbu yra nusilenkti pokario partizanams ir kitiems laisvės kovotojams, galiausiai nereikia mums jokios vokiečių brigados ar nacionalinės divizijos, nes viską šiame pasaulyje lemia, viską sustumdo kelių žydelių nuomonės. Žinia, tokiu atveju mums, cholopams, beliktų tik pasidovanoti izraelitams, tarsi jiems maža būtų vienos Gazos…
Beveik neabejoju, kad Žemaitaičio teismas Lietuvoje įgis parodomąjį pobūdį, bus siekiama įbauginti visus, kurie dar slapstosi pašaliais neatsikratę nesušukuotų minčių. Ogi, teismo diena dar nėra numatyta, tačiau Žemaitaičiui priskirtas prokuroras Laucius jau skelbia viešai, kad neva anas ragino pagaliu užmušti žydą (sic). Ar jie mus laiko visiškais kvailiais, a?
Kas be ko, prokuroras Laucius yra legenda, jeigu kas tuo ir jo geru vardu abejoja, abejonės pranyks, prisiminus šio prokuroro nuveiktus darbus „MB Baltic“ byloje. Kita vertus, jeigu leisite čia man išpažinti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, nepralesiu progos pastebėti, jog, kaip atrodo man, leidžiančiam sau daug ką vertinti subjektyviai, prokuroras Laucius savo profesinėje veikloje dažniausiai buvo audringai varomas į priekį ne tiek abstraktaus teisingumo siekio, kiek karjeros darymo pasijos. Kaip atrodo bent man, prokuroras Laucius yra žmogus-karjeros slibinas.
Kad ir kaip man nepatiktų Žemaitaitis kaip asmuo ir politikas, tiesos labui privalau pripažinti, kad visi jam inkriminuojami posakiai, paskelbti spaudoje, yra kritikuotini dėl makabriško spalvų sutirštinimo, tačiau nei vienas iš jų nėra visiškai laužtas iš piršto, net ir tas pasakymas apie Pirčiupius, už kurį politikas atsiprašė kaip už liapsusą, nėra visiškas liapsusas, jeigu čia prisiminsime kyšančias Zimano ausis…
