Ko ne ko, bet JAV naujajai administracijai tikrai netrūksta romantinio pobūdžio imperialistinio entuziazmo, kuris ypač akivaizdžiai pasimatė Trampo komandai deklaruojant pretenzijas atsiimti Panamos kanalą, puoselėjant planus priglausti po savo sparneliu Grenlandiją ar net erzinant Kanadą su kvazipasiūlymu jai tapti naująja JAV valstija, ar ne?? O dabar pabandykime įsivaizduoti (atlikime tokį minties eksperimentą), kad toks didžiosios mūsų sąjungininkės (kol kas) prasimušęs į paviršių nusiteikimas gali būti nukreiptas teisinga kryptimi ir atnešti daug naudos visam pasauliui, jeigu JAV nuspręstų užganėdinti savo imperialistinius apetitus su kaupu ir su ukrainiečių tautos visuotiniu pritarimu prisijungtų Ukrainą kaip naująją savo valstiją Ukrainos pavadinimu. Taip būtų bent jau nuodugnesnis, logiškesnis ir nepalyginamai doresnis pasirinkimas nei dabar, JAV bandant išlesioti iš Ukrainos razinas retųjų metalų telkinių ar AE pavidale.
Nesunku įsivaizduoti, kad jau tokių prisijungimo planų pasirodymas viešojoje erdvėje taptų papildomu argumentu dėl to, kad orkai privalo strimgalviais nešdintis iš Ukrainos, atlaisvindami užgrobtas teritorijas kaip būsimas JAV žemes.
Ar sakote, kad autorius peza nesąmones, kalba nerimtai nusiteikęs?
Tačiau – kas dabar mūsų laikais yra rimta ar nerimta, kai pasaulis apsivertė aukštyn kojomis?
Tiesą sakant, žiūrint iš mano atskaitos taško, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis daug anksčiau, paniręs į protą drumsčiančias, kraštutinai toksiškas leftizmo miglas, o su JAV prasidėjusios sveiko proto revoliucijos jėgos pagalba, pasigavęs bangą, gali pabandyt vėl atsistoti ant kojų, tačiau tiesa yra ir tai, kad bet kokios geopolitinės dėlionės šiandien yra beprasmės, jeigu mes nerandame tame pasaulyje vietos Ukrainai kaip klestinčiai ir saugiai, apgintai nuo skeltanagių ordų šaliai.
Kita vertus, pradėjus svajoti, sunku sustoti.
Toliau bandau įsivaizduoti, kad Dievui ir žmonėms būtų dar patogiau, jeigu tokia per vandenyną susisiekianti JAV+Ukraina šalis įgytų konfederacinį pobūdį, o jeigu savo ruožtu aptarto pavyzdžio utopija taptų negyvybinga, nepatogi nacionalinės savimonės ugdymui, kazokai pasinaudotų savo prigimtine teise parašyti sultonui laišką, ne kitaip.
Kaip buvo gera stebėti, pastarosiomis savaitėmis ES viršūnėse buvo daug viltingų pareiškimų apie naujus, daug konkretesnius pagalbos Ukrainai planus, tačiau, kaip matome, iš to rūstaus debesio mažai pakrapnojo – galiausiai buvo atsisakyta net ketinimų siųsti taikdarius prie demarkacinės linijos, jeigu tokia kada nors atsirastų, ir atsižadėta ankstesnių pažadų nusavinti Vakaruose esančius Rusijos pinigus Ukrainos tolesnio apginklavimo naudai. Ar tai reiškia, kad, pagrūmojusi mažu kumšteliu, ES taip mirtinai išsikvėpė, kad toliau jai belieka tik grimzdimo su visu gyvu ir negyvu inventoriumi į frustracijos dugną kryptis?
Kaip atrodo, prisikėlimui iš dugno ir dvasios mobilizavimui padėtų supratimas, kad atėjo laikas tarptautiniuose forumuose iš naujo persvarstyti Bukarešto memorandumo, lėmusio Ukrainos termobranduolinį nusiginklavimą tokių ginklų „neplatinimo“ doktrinos pretekstu, prielaidas ir pasekmes, juolab kad kremlinių planai įkurdinti termobranduolinių ginklų bazę Baltarusijoje rodo, kad Rusija radikaliai peržengė visas „neplatinimo“ sutartis, nekalbant apie kitas aplinkybes.
***
kur
kadaise
kvepėjo
tobulos
rožės
paliko
nuskustas
stalinas
mėlynai
kaip
tabula rasa
ir
ožiu
pakvipę
kalnai
Ukrainą prusijungs kiti,o va Lietuvą galėtų prisijungti kokia Švedija.Rūpintis mūsų finansais ir miškais ir visais vaikščiojančiais ištekliais rūpintųsi,kad mes nebūtume homofobai,ar rasistai.
Amerika turi dėkingumo jausmą ir žino, kieno pagalba nugalabijo iškylusią konkurentę. Trumpas viešai padėkojo. Europa, susivienijusi Vokietija, pabandė atsitiesti, bet vėl gavo ir gaus konkurenciją arba karą dviem frontais, kaip įprasta. Patirtis ir abipusė nauda svarbiausia, o ne psiaudiakai ir mitomaniakystė. Lietuviai turėtų žinoti, kieno dėka atsidūrė Sibire arba kieno dėka mirė ant Laptevų jūros ledo ir kur buvo supleškintas pirmasis mūsų prezidentas.
Rusijai trūksta gyventojų gamtinių resursų įsisavinimui, o USA, strategiškai žvelgiant, trūksta žemių su resursais. Atsiranda abipusis supratimas. Tu imk Ukrainą, o aš nematysiu, o tu paskui nematyk kaip aš imsiu Kanadą ir Grenlandiją.
Po karto visi tik tokios Europos ir norėjo – o ne besiruošiančios WW3. Tokios norėtų ir toliau – kartu su prisikviestais migrantais ir savais LGBT narsiai kovojančios prieš rasimą, nacionalizmą ir religinę neapykantą. Jei ne įvykiai kitoje pokarinės taikos tvirtovėje, buvusioje SSSR , o dabar Rusijoje. Kovojo ,kovojo už taiką – ir staiga persigalvojo.140 milijonų rusų, kartu su 1 Putinu. Ir čia paaiškėjo, kad už taiką kovojusioje Europoje tokios kariškos drausmės, kaip kad už taiką kovojusioje Rusijoje, nėra.. Europai reikia laiko, o kariškuose dalykuose niekas nelaukia, kol tu būsi pasiruošęs vėl kariauti. Bėda.