2024-11-23, Šeštadienis

Edvardas Čiuldė. Neapkęsti Šimonytės yra tauru

Edvardas Čiuldė

Praeitą kartą Dobrovoslskai ir kompanijai nepavyko prastumti Neapykantos kalbos įstatymo, draudžiančio nuomonių įvairovę, tačiau tai, kad jie neįstengė to padaryti tąsyk, dar nereiškia, kad kompanija atsisakė tokių užmačių iš viso.

Kaip parodė liūdni precedentai kitose šalyse, Neapykantos įstatymu tituluojamas ideologinių priešininkų žodžio laisvės suvaržymas neretai tampa posūkio tašku šalies gravitacijai vis labiau įsitvirtinančios cenzūros linkme, kai pokyčiai ta kryptimi gali staiga tapti neapgręžiami. Taigi svarbu pastebėti ir tai, kad taip suprantamas Neapykantos įstatymas yra naujosios kartos neomarksistų karinė gudrybė arba, tiksliau tariant, bjaurus ir apgailėtinas sukčiavimas, kai draudžiamos ir šalinamos iš nuomonių apyvartos nepatogios mūsų dienų chunveibinams nuomonės, pavyzdžiui, apie godotinas šeimos vertybes (štai žinomas žurnalistas šiandien tvirtina, kad visas blogis kyla iš tradicinės šeimos, drauge leisdamas mums maloningai suprasti kad net buvusios ministrės Navickienės nuopuolio priežastis yra tradicinė šeima), iš kitos pusės, prasidėjusią ir kasdien vis labiau intensyvinimą visuotinę šalies homoseksualizaciją traktuojant kaip žengimą į priekį, judėjimą pažangos linkme. Trumpai tariant, Neapykantos įstatymas, sustyguotas pagal žinomą šabloną, yra nutaikytas į vienmintiškumo primetimą visuomenei iš jėgos pozicijų, todėl prasimušęs pro apgaulės užtvaras žmogaus prigimties balsas pirmiausiai turėtų paraginti neapkęsti tokių Neapykantos įstatymų, naikinančių vakarietiškos demokratijos pagrindus, ne kitaip.

Truputėlį kitas klausimas – ar neapykanta kaip tokia, kaip prigimtinė žmogaus galimybė reaguoti galiausiai nuskurdina žmogų ir nieko daugiau, ar esant nors mažiausiai galimybei ją reikėtų pakeisti mažiau pavojingais pavidalais, tarkime, kaip sako poetas, kita meilės puse?

Kas dabar išdrįs pasakyti, kad neapkęsti kraujo prisisiurbusios dėlės Putino, šlykštėtis jo kariaunos įvykdytais karo nusikaltimais yra nevykęs pasirinkimas, užteršiantis žmogų blogomis emocijomis? Ar būtų galima čia save sutūrėti, išliekant šaltu ir abejingu? Dauguma iš mūsų tikriausiai vis tik sutiks, kad aptariamu atveju neapykantos užsiauginimas tampa gynybine siena, jog galiausiai neapykantos prasiveržimas čia yra sveika reakcija iškilusių žūtbūtinių pavojų akivaizdoje, taigi yra toleruotinas ar net godotinas atsakas į galimas užmačias sunaikinti mūsų tautą, valstybę, demokratinį pasirinkimą ir žmogaus laisvę.

O man jau nėra kur trauktis, dabar pats laikas būtų prisipažinti, kad aš pats labai panašius dėl labai panašių priežasčių jausmus išpažįstu p. Šimonytei, kuri, kaip atrodo, tiesiogiai paskatino nešvankaus požiūrio, kad lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis, politinį apipavidalinimą Lietuvoje, už milžiniškus pinigus, įgyjančius politinės korupcijos kvapelį, sutelkė tikrus ir tariamus bendraminčius šalies raidos strateginių gairių „Lietuva-2050“ paruošimui, kur kalbama net apie robotų teises, bet apie tautos teisę išlikti neužsimenama net žodeliu, kur valstybės rūpinimasis šeimomis (ypač daugiavaikėmis?) yra laikomas atsilikimo požymiu, o galiausiai ant mūsų galvų užleido imigrantų pulkus iš priešiškos lukašenkinės diktatūros šalies, kas sukelia ne mažesnį pavojų nei galimas Rusijos pajėgų susitelkimas mūsų pasienyje, nes aptariamu atveju priešas tikriausiai jau yra įsileistas į šalies vidų.

Taigi Šimonytė baisiai apsimelavo mus ramindama, kad per jos premjeravimo metus nieko baisaus nenutiks, esą be didelių komplikacijų ramiai atkentėję sulauksime anosios valdymo pabaigos ir kitos valdžios patekėjimo.

Kaip atrodo bent man, Šimonytė visą laiką meluoja, kaip pamelavo ir tą kartą, kai bandė nutaisyti veido išraišką, turėjusią byloti, kad ji yra niekuo dėta VSD Pranešėjo istorijoje, turėjusioje pražudyti jos konkurentą.

Tačiau kaip toks požiūris apie neapykantos neišsižadėjimą dera ar nedera su krikščionybėje išpažįstama nuostata, kad reikia mylėti net savo priešus?

Nežinau, ką girdėję ar matę esate jūs, tačiau bent aš, skaitydamas Šventąjį Raštą, niekur neaptikau paraginimo mylėti piktąją dvasią ar toleruoti antikristo veiklos pasekmes.

Kas be ko, ne vienas dabar pagalvojote, kad autorius iš išsibėgėjimo, nesugebėjęs sustoti, ką tik kvailai slystelėjo, todėl dabar ruošiatės patarti, kad nėra reikalo demonizuoti tos vargšės Šimonytės ir panašių veikėjų.

Tačiau, kaip sako Schopenhaueris, mūsų laikais piktoji dvasia nedėvi ragų, o kvailys neateina, pasirišęs po kaklu varpelį, skambėjimu pranešantį apie jo pasirodymą horizonte iš anksto.

Dabar neatsimenu pažodžiui, bet Dostojevskis, kurį skaičiau labai seniai, t. y. kitame amžiuje ir pasaulyje, yra pastebėjęs maždaug taip, kad neva velnias dabar teikia pretekstą apie save sužinoti, įsikūnijęs bukos ir piktos pirklienės kūne.

O išmintingi žmonės atitaria dar ir taip, kad velnias slypi detalėse, ar ne?

Kita vertus, negaliu sutikti ir su tais gudragalviais interpretatoriais, kurie sako, kad krikščionybė ragina neapkęsti blogio, drauge neišsižadant meilės žmogui. Tačiau jeigu turintis laisvą valią žmogus atneša į pasaulį blogio smarvę, jis ir atsako kaip to blogio priežastis, ar ne?

1 KOMENTARAS

  1. Neapykantą nebūna tauri! Ateis į valdžią idėjiniai ekskomunistai ir bus daugiau pagrindo meilei?

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Blogos naujienos Briuselio elitui: Europos gyventojai ketina reikalauti to, ką Trumpas teikia amerikiečiams

Joe Groganas Visoje Europoje bręsta šokas dėl Donaldo Trumpo perrinkimo ir jo administracijos realybės. Skirtingai nei 2016-aisiais, kai Trumpo...

Lietuviai nesidžiaugia migrantais, išimtis – ukrainiečiai

Pablogėjus lietuvių požiūriui į migrantus, palankiausiai vertinami ukrainiečiai, rodo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) užsakymu atlikta...

Kun. Algirdas Toliatas: kviečiu palaikyti maldoje gydytoją Aleksandrą Alekseičiką

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas Toliatas paragino melstis už atleistą gydytoją Aleksandrą Alekseičiką. Skelbiame...

Dana Kurmilavičiūtė. Festivalis baigėsi, filmų rodymas – ne!

Šių metų „Scanorama“ ką tik įžengė į festivalio istorijos puslapius, ir dabar jau galime prabilti apie jame įsigytų...