Edvardas Čiuldė. Neapykanta ir meilė per kalnelį nesueina

Pasakojama, kad kartą Amūras atbėgo pas savo motiną Venerą raudodamas ir atkišęs mažąjį pirščiuką, kur jam skaudžiai įgėlė bitė. Esą Venera, palingavusi galvą, jį tada taip paprotino: „O dabar pagalvok kaip skauda žmonėms, kai tu pataikai kuriam nors iš jų tiesiai į širdį savo strėlytėmis“.

Tačiau ir neapykanta, nesakykite, pakelia gyvenimo tonusą. Todėl niekados nepykstu ant žmonių, suprantu juos, kurie man kartais užmoka ta pačia neapykantos moneta, kuria pats esu linkęs atsiskaityti su man nemielais personažas, besiskirdamas nuo jų galbūt tik per tokį mažmožį, kad vis dar stengiuosi kalbėti tiesą, be visa ko kito, viešai ir savo vardu, o mano oponentai pastaruoju metu dažnai apsimeluoja, stengdamiesi įkąsti iš pasalų.

Apie aukštesniąsias meilės rūšis, tokias kaip agapė ar meilė Sofijai, dar nesu subrendęs byloti kažką daugiau nei yra žinoma Bažnyčioje ir universitetuose, taigi pakalbėkime kol kas apie tą meilę, kurią globoja demonas Erotas.

Paskambino man vakar žmogus, daugybę metų universitete skaitęs filosofijos kursus, baisiai priekaištaudamas dėl to, kad praeitą kartą neatsargiai pasakiau, jog mirtis yra erotinis pasirinkimas.

Gal iš tiesų čia reikia kažką daugiau papasakoti, plačiau paaiškinti, nors sumaištį sukėlę žodžiai buvo tik citata iš anksčiau įvykusio mano pasikalbėjimo su skaitytoju apie žydų filosofo Levo Šestovo teikiamą Išvarymo iš Rojaus siužeto interpretaciją.

L.Šestovas sako, kad, kas ne kas, o meilės Dievas nėra toks dvarponis, kuris būtų pasirengę nubausti žmogų, kaip beteisį baudžiauninką, mirtimi vien dėl to, kad anas nusiraškė 1 vaisių nuo Pažinimo medžio.

Esą mirtis buvo įsisąmonintas žmogaus pasirinkimas tokiu atveju, kai mirtis, baigtinumas apskritai, drauge yra erotinės būsenos ir pažinimo pasirinkimas, pažinimą savo ruožtu suprantant kaip procesą, kai žengiame nuo žemesnės pažinimo pakopos prie aukštesnės, niekados neapturėdami galutinės tiesos.

Pratęsiant L.Šestovo mintį būtų galima sakyti, kad Dievas nepažįsta, nes visą žinojimą turi iš anksto, Pirmasis žmogus, tarkime, turėjo artimą sklidinam indui, tobulą ir drauge statišką žinojimą, bet galiausiai pasirinko netobulą, rizikos persunktą pažinimą kaip procesą, tampriai susijusį su erotine įtampa ir mirtimi. Taip pat ir S.Freudas mirties instinktą kuo glaudžiausiai susieja su libido kompleksais, ar ne?

Platono dialogas „Puota“ yra skirtas meilės dievybės Eroto pašlovinimui. Ne taip seniai turėjome progą prisiminti sofisto Pausanijaus čia išdėstomą požiūrį į meilę, gėrį ir grožį, kuris, švelniai tariant, mūsų nesužavėjo. Ką apie Erotą dialoge byloja Sokratas, didžiausias sofistų priešas?

Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą, nepacitavęs tokio Agatono : „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“.

Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai ‚Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.

Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prieštaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa, kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.

Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjungą leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reikiasi nemirtingumo pradas“.

Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją, kuri yra ne tik meilė išminčiai, bet ir erotinės įtampos, kaip papildomumo principo, momentas arba, kaip pasakytų tas pats S.Freudas, tokios įtampos perkėlimas į kitą plotmę.

Jeigu gėris pagal Platoną yra būties šaltinis, tai blogiu turėtume vadinti būties trūkumą arba, dar tiksliau tariant, nesugebėjimą generuoti būtį. Iš tiesų, Platonas yra pateikęs keletą užuominų ta linkme, sakydamas, jog blogis žmogaus gyvenime yra kūrybiškumo išsekimas, apatija, indiferentiškumas, dvasios anemija, tingumas, jeigu norite, konjunktūrinis prisitaikymas apskritai.

Žinia, net suputojusi iki dangaus neapykanta nėra joks gėris. Tačiau aš pats vis tik tikriausiai paradoksaliai, bet ugningai myliu savo priešus, nes pradedu nutuokti, kad be neapykantos būčiau dar lėkštesnis nei esu užprogramuotas būti.
————————————————-
nemylėk manęs labiau nei pats save
ne labiau tave menu negu sapne
ne mene yra tiesa o aname
meilėje pralaiminčio džiaugsme

karštas džiaugsmas plūs kaskart be priežasties
paryčiui dažnai nakties pakrantė atsišvies
paryčiui atplyšusi šaka rūke žydės
ar kažkas švytės kaskart iš atminties

nužydės aprūkusi šaka prie rūkstančios ribos
kirminas mėnulis suplasnos rūke ir ant šakos
debesys pavirtę į sapnus mėnulį medituos
debesų jau lengvas tiltas be naštos