Spaudoje šmėkštelėjusi žinutė apie tai, kad neva Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas vizito Kijeve metu užsiminė Volodymyrui Zelenskiui apie tikėtiną galimybę kaip alternatyvą dabartinei ES sukurti naujo tipo politinę, ekonominė ir karinę sąjungą, kurią sudarytų JK, Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, dar vėliau galbūt prisijungiant ir Turkijai, maloniai pakuteno nervų viršūnėles. Tokia sąjunga, siekianti užtikrinti minėtų šalių nacionalinį identitetą grobuoniškos Rusijos keliamų grėsmių kontekste, būtų mūsų svajonių išsipildymas su kaupu. Didelę euforiją dabar slopina tik kaip kandis įsigraužusi abejonė, kad visa tai yra taip neįtikėtinai gerai, kad tikriausiai negali būti tiesa.
Tačiau net jeigu toks pranešimas dar nėra pripažįstamas už gryną pinigą, jis teikia pretekstą garsiai apreikšti savo svajones, išplėtoti tokios sąjungos galimybės apmąstymą minties eksperimento plotmėje, taigi, net jeigu prasisunkusi į viešumą žinutė yra tik paleista į apyvartą antis, tokia antis zonduoja dirvą, drauge apvaisina nusususią realybės žemę, praplėsdama oazės ribas.
B. Johnsonas savo veikla pastaruoju metu neigia įsisenėjusią tiesą, kad Europa neturi lyderių, kurie galėtų parodyti kelią. Sunku būtų nepastebėti bent to, kad JK premjeras mąsto visai kitomis kategorijomis nei kai kurie ES šalių vadovai, jau tikriausiai vidujai nuginkluoti ar net pažaboti Putino, šantažuojančio termobranduolinio karo grėsmėmis. Savo ruožtu, kas matosi net plika akimi, B. Johnsonas, kitaip nei jo kolegos, nepasidavęs valią paralyžiuojančiai baimės atmosferai, labai tiksliai permato Putino planus, daug kur užbėgdamas į priekį.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad gandai apie naujas B.Johsono iniciatyvas yra mažai tikėti, nes politinio realizmo požiūriu JK neturėtų jausti pareigos stoti mūru už tokias nedidelio gabarito šalis kaip Lietuva, Latvija, Estija, rizikuodama savo geopolitiniais interesais. Tačiau pro mūsų akis neturėtų praslysti ir tai, kad B.Johnsonas dabartinėje Europoje su savo toliaregėmis įžvalgomis, tikrai pranokstančiomis įprastą mikrono standartą, tarsi iškrinta iš konteksto ir kol kas yra labai vienišas arba net atstumtas Europos isteblišmento politikas, juodoji avis. Kita vertus, jo, kaip savotiško vėliavnešio, reikšmė nepaprastai išauga, pastebėjus, kad dabartinė Europa ( taip pat ir ES) vis labiau tampa ne tiek skirtingų greičių, kiek priešpriešinio eismo Europa.
Neatsitiktinai Rusija pradėtą karą dėl pasaulinio viešpatavimo vis dažniau pavadina karu su anglosaksais, neapsiribodama tik tolimosios JAV, turinčios ir kitų, ne mažiau svarbių geopolitinių rūpesčių, vaidmens nusakymu. JK su B.Johnsonu priešakyje yra didelį galvos skausmą Putino Rusijai keliantis geografiškai artimesnis priešininkas.
Be jokios abejonės, šiandien JK premjeras kaip asmenybė yra labiausiai pavojingas Putinui pasaulio politikas, kažkas panašaus į mirtiną priešnuodį nešvankios imperijos idėjai, todėl staiga imu nerimauti, kad Vladimiro nuodytojo emisarai nenudaigotų premjero, pritaikydami Kremliaus padugnių jau išbandytus triukus – kaip reikia dorotis su problemomis, kurias kelia neparankūs žmonės. Tačiau esame girdėję ir tai, kad MI6 nėra šuns papas, mažai tikėtina, jog JK slaptąsias tarnybas galėtų pergudrauti KGB papulkininkio tarnybos, kai yra lošiama iš tokių stambių sumų
Nesakau, kad dabartinė ES morališkai bankrutavo, tarsi ir neturiu teisės daryti tokius plačius apibendrinimus, tačiau žemesnio apibendrinimo lygmenyje, t. y. žiūrint iš šleikštulio estetikos taško, atrodo, kad būtų taip, jog įtakingų ES šalių lyderiai lenktyniauja tarpusavyje – kas labiau pravimdys savo ne principingumu, užsisenėjusiais narcizų kompleksais, pažų pagal pašaukimą reveransais Putinui.
Nejaugi viskas taip blogai, balansuojame ant išdavystės ribos prie bedugnės krašto?
Tačiau galima užduoti ir kontraklausimą – nejaugi Prancūzijos, Italijos ir kitų ES šalių vadovai neturi teisės visų pirma atstovauti savo šalies žmonių nuotaikomis, jeigu iš tiesų Europos populiacija yra pergąsdinta ir daro į kelnes? Kas galėtų užginčyti tokią teisę, a?
Iš kitos pusės, sėdint vienoje valtyje, mums turėtų rūpėti bendrakeleivių patikimumas, prasidėjus sraunios upė bangavimui. Žiūrint iš tokio taško, pakvimpa išdavyste, nes ES šalių požiūris į Ukrainą yra savotiškas testas, rodantis, kad šiandien varinėjantys kalbas apie Ukrainos pareigą pasidalinti savo žemėmis su Rusija, kitą kartą neabejotinai sakys, kad nėra jokio reikalo ginti Lietuvą, jeigu tai gali užtraukti mirtiną termobranduolinio karo pavojų.
Tokios kalbos šiandien galimai muša ir per ukrainiečių entuziazmą gintis, todėl labai norėčiau, kad ukrainiečiai nepatikėtų Europos nepraustaburnių burnojimais!
Tai, kas dabar buvo pasakyta, toli gražu nereiškia, kad, nieko nelaukus, tuoj pat reikėtų pradėti griauti ES iš vidaus arba šturmuoti ją iš išorės su šakėmis. Dabartinėmis aplinkybėmis tai būtų savęs paties užpuolimas, autofago apetito patenkinimas. Drauge jau užstojo laikas, ką parodo paskutiniai įvykiai, įsisąmoninti faktą, kad dabartinė ES su makronais priešakyje yra nesaugi, vėjų perpučiama palapinė.
Kas be ko, prancūzai neabejotinai turėjo teisę savo lyderiu pasirinkti Emmanuelį Macroną, tačiau mums didelėmis politikos technologų pastangomis forsuojamas Macrono įvaizdis, jo politinis kapitalas galėtų praversti nebent tik tokiu atveju, jeigu anojo portretas taptų pasaulio spjaudymo čempionato taikiniu.
Žinia, ne taip seniai tas pats Macronas kliedėjo apie būtinybė sukurti atskiras ES karines pajėgas, šalia NATO struktūrų. Tai buvo žalinga idėja, galėjusi lemti NATO nustūmimą į antrąjį planą. Savo ruožtu naujosios Europos politinės, ekonominės ir karinės sąjungos be makronų idėja, kaip matome, yra ne alternatyva NATO, ne euroatlantinės sąjungos didesne ar mažesne dalimi nureikšminimo užmanymas, o slydimo Europos idėjos išsižadėjimo linkme užkardinimas, alternatyva dabartinei ES.
Kita vertus, kaip ten dar sakoma, tai drauge būtų ir karinė sąjunga, gelbstinti šalių integralumą karinėmis priemonėmis, jeigu, tarkime, jau NATO struktūrose tokie kaip Macronas vetuotų 5 straipsnio įsigalėjimą užpultosios šalies atžvilgiu.
Tokios naujosios sąjungos idėjos įgyvendinimui Lietuvoje yra taip nuodugniai ir detaliai išpurenta dirva, tarsi ji jau būtų minkšti patalai minėtosios idėjos nutūpimai.
Tai be jokios abejonės padarė ir toliau ta linkme pluša Nacionalinio susivienijimo intelektualai. Todėl jiems priklauso moralinė pirmenybė skelbiant naują politinę dienotvarkę naujai atsivėrusių horizontų kontekste.
Visi gerai suprantame, kad dabartinis Lietuvos politikos isteblišmentas, t. y. nusistovėjęs politikų ratas, keičiant vienas kitą valdžioje, naujosios Europos sąjungos idėjos nepavežtų jau vien dėl savo prisirišimo prie vakarykščių idealų.
