Remigijus Žemaitaitis po jo tragikomiškos kelionės pas Muską įvykio yra mušta korta, kitaip nepasakysi.
Iš vienos pusės, truputėlį tikriausiai net ir gaila, kad taip staiga sužlugo politikas, sugebėdavęs sukelti bangas stiklinėje ir savo intrigomis pastoviai drumstęs vandenį ramiame užutekyje, iš kitos, negaila, kad atpildas pasivijo žmogų, kuris kažkada garsėjo kaip prorusiškiausias Lietuvos politikas, savo laiku šiuo požiūriu lenkęs net Bronių Bradauską, raginusį „mažytę“ Lietuva slėptis po šluota, kai Rusijos kolosas pasižiūri į tą pusę kažko nepatenkintas (žodis „mažytė“ čia buvo tiražuojamas toli gražu ne kaip kylantis iš švelnių jausmų pertekliaus mažybinis įvardijimas).
Kas be ko, tokias jauno žmogaus praeities nuodėmes jau buvo galima forsuotai pamiršti („kas be nuodėmės“) arba, kitaip tariant, nebūtų buvę reikalo jų atsiminti, jeigu aptariamu atveju tas pats Žemaitaitis nebūtų apsidirbęs kaip kolosas. Dauguma iš mūsų tikriausiai labai gerai suprantame, kad bėda net ne ta, kad Žemaitaitis kalbėjo netiesą ir apšmeižė prezidentą Gitaną Nausėdą, turėdamas tikrą ar įsivaizduotiną pretekstą griežti dantimis, o ta, kad įpiršta jo laiškuose informacija jau tikram, o ne tariamam Musko bendražygiui apie tai, kad neva leftistas Nausėda nepagarbiai atsiliepia apie Trampą, dėl taip pat mums visiems suprantamų priežasčių, liečiančių tuščiagarbės Trampo asmenybės charakterio ypatybes, galėjo pakenkti pavojingais laikais Lietuvai galimai ne labiau nei tai sugeba padaryti visa informacinių karų Kremliaus propaganda. Jau vien ši aplinkybė leidžia manyti, kad nesugebantis suvaldyti liguistų keršto ir piktybiškumo kompleksų politikas Žemaitaitis turėtų dingti nuo politinės scenos su rūkstančios petardos pagreičiu, priešingu atveju politinė padangė prasmirs nepakeliamu per ilgai užsibuvusio scenoje politinio lavono dvoku.
Ko netenkame tokiu atveju, prisimenant, kad viena sielos dalis tarsi ir būtų linkusi apraudoti praradimus, cirkui išvažiavus?
Kaip atrodo bent man, praradimai iš tikrųjų yra mažesni nei būtų galima įsivaizduoti. Gi Žemaitaitis ir jo telkiami bendraminčiai (jeigu bendraminčiais būtų galima pavadinti žmones, kurie neturi jokių minčių) neatstovavo ir neatstovauja jokiai politinio spektro ideologijai, yra margaspalvė persirengėlių kohorta karnavalo eisenoje.
Kas be ko, nėra net mažiausio preteksto pavadinti Žemaitaitį ir jo sėbrus antisemitais, jeigu antisemitizmą suprasime kaip pažiūrų visumą arba, tarkime, kaip kažkokią pseudoideologemą, taigi Žemaitaičiui prikabinta antisemitizmo etiketė rodo ne jo tikrą ar tariamą pažiūrų kryptingumą, o greičiau demonstruoja tokius įvardijimus tiražuojančios sąmonės intelektinį neįgalumą ir oponentų neišradingumą.
Tarsi ir nujausdamas pats tokią savo stoto vidinę kiaurymę, Žemaitaitis minėtuose laiškuose „seneliui į kaimą“ rašo, kad jis neva gali rasti kažkokią idėjinio bendradarbiavimo platformą su „Nacionaliniu susivienijimu“ ar panašiai, bando apsimesti nesugretinamai aukštesnės ideologiniu požiūriu lygos žaidėju. Tai, žinoma, bjauru ir apgailėtina, juolab kad Žemaitaitį „Nacionalinis susivienijimas“ visą laiką kritikavo labai nuožmiai, o kai kurie šios partijos atstovai jį tratino taip negailestingai, kad vienu metu buvau net išsigandęs – ar neužgaus neatsargiu gestikuliavimu Remigijaus piktieji kritikai, ar neįskaudins jo švelnios sielos?
Žemaitaičio politinė karjera pakibo ant plauko jau vien dėlto, kad anas tapo apgailėtinai juokingu personažu, kaip atrodo, tautos akyse ilgai styros gailus vaizdelis – kaip Žemaitaitis su žmona ir lagaminais pėdina atgalios iš aerouosto it musę kandęs, vietoj skrydžio pelnęs krytį, tačiau vardan teisybės reikia pastebėti ir tai, kad, kaip atrodo bent man, ne Žemaitaitis buvo ir yra pavojingiausias Lietuvai politinės scenos personažas.
Kaip parodė paskutinių dienų išpuolių prieš lietuvių kalbą įvykiai, sovietinio tankisto, buvusio didžiausio XX a. gyvulio Erenburgo bičiuliu, anūkė Čmilytė-Nielsen, net ir nupuolusi nuo valdžios nerimsta, toliau siekdama pakišti Lietuvai kuo didesnė kaulę neramiais, švelniai tariant, laikais, galbūt naudodamasi dabar savo ketinimų įgyvendinimui ta palankia (?) aplinkybe, kad esantys valdžioje socialdemokratai tarsi ir neturi savo mentalinėje erdvėje tokio dalyko kaip tautinis sentimentas. (Tokiu atveju dėl didesnės jų ir mūsų sėkmės būtų galima pasigaminti „tautinio sentimento“ protezą, ar ne?).
Kaip atrodo bent man, pagal pavojingumo laipsnį lietuvybės klestėjimui Čmilytei-Nielsen prilygti gali nebent tik Šimonytė, andai sugebėjusi sutelkti aplink save geležines antilietuviškai nusitekusių veikėjų gretas, bandžiusi išparceliuoti Lietuvos turtą žydams, kai padovanoti visą Lietuvą išrinktajai tautai dėl klimato pokyčių prasidedančio tautų kraustymosi išvakarėse galimai sutrukdė tik laiko trūkumas.
Žinoma, čia truputėlį sutirštinau spalvas, tokiu sutirštinimu ir žiūrėjimu pro padidinamą stiklą siekdamas to, kad nepasimestų esmė tarp antraeilės reikšmės aplinkybių. Kita vertus, matydamas kaip dažnai žmonės klysta dėl nesugebėjimo išsaugoti šaltą protą, kartas nuo karto pagalvoju ir apie tai, ar tokie mano spalvų sutirštinimai nedeformuoja esmės, nes, nežiūrint visų mūsų priekaištų, minėtos damos yra aukštai kotiruojamos, jų balsas vis dar yra girdimas?
Kad ir kaip ten būtų, skirtingai nei tragikomiškos Žemaitaičio pakasynos, gretinamas moteriškas atvejis yra rimtas ar net pernelyg rimtas, panašus į tą, kai už nugaros stovi pamišėlė su skustuvu rankose…
