Edvardas Čiuldė. Nykimo išvyka prie jūros, kur mus dar lydi pentinuotas laikas (I)

Konservatoriais vadinama partija Lietuvoje jau seniau yra pasigaminusi mitą, bylojantį apie tai, kad neva taip pasivadinusiai partijai, įkopus į valdžią, likimas pametėja neįtikėtinai sunkius išbandymus, kuriuos įveikusi ji pralaimi rinkimus, perleisdama valdžią kitai politinei jėgai drauge su užstojusiais ramybės, klestėjimo ir taikos laikais. Žinoma, tai mažai su tikrove ką turintis mitas, kažkas panašaus į pasibaigusio galiojimo laiko „kvailių gaudyklę“, ar ne? Taigi, kai šiandien matome pastangas vėl prikelti šį utopinį ir morališkai pasenusį pasakojimą, kyla klausimas – ar Šimonytės tepimo konservatoriai nieko daugiau ir nesugeba kaip visiško idėjinio nususimo akivaizdoje pabandyti atgaivinti tokias senienas, jau į skutus sudėvėtus mitus? Tiesą sakant, šįkart šį mitą iš naujo įgarsina idėjinis konservatorių bičiulis, sugebantis pigiausią propagandinį patiekalą pateikti kaip neutralaus stebėjimo žurnalistinį apibendrinimą, kuris totalinį pavidalą įgijusi konservatorių toksiškumą ir jų sumenkėjusias galimybės rinkimuose bando paaiškinti maždaug taip, kad šitie Seimo rinkimai bus rinkėjų kerštas konservatoriams už viską, ką jie išgyveno per 4 metus: pandemiją, karą, infliaciją, nerimą dėl reformų, klimato kaitą ir grybų nedygimą.

Pagirkime autorių už tai, kad jis nepraranda humoro jausmo, su žudančia ironijos doze apie grybus bandydamas pritrėkšti galimus oponentus. Kita vertus, kaip atrodo bent man, žurnalistas, kurį ką tik citavome, bet kurio vardo neminėsiu konspiracijos sumetimais, o gal ir nenorėdamas reklamuoti oponento be reikalo, be visa ko kito, yra neprastas klastočių meistras, bandydamas įpiršti įsivaizdavimus, kad žmonių alergiją konservatoriams iki dangaus užaugino nepalankiai jų valdymui susiklosčiusios aplinkybės, tarkime, stichinės nelaimės ir kiti žmogaus valiai nepavaldūs dalykai.

Kaip jau sakiau, toks dėmesio nukreipimas yra klastotė, ieškant kvailių kaip reta.

Dar daugiau, – šiandien aptariant konservatorių valdymo palikimą, svarbiausias klausimas yra net ne apie tai, kaip jiems pavyko ar nepavyko įveikti tokius iššūkius kaip pandemija, karas, infliacija, nerimas dėl reformų ir t. t. (tai antraeiliai arba trečiaeiliai klausimai), daug didesnė nelaimė ir išbandymas kaip visuotinė šalies intoksikacija su tiesioginiais ir uždelsto veikimo padariniais yra būtent tai, kad konservatorių vadeliojama valdančioji koalicija buvo atakos prieš lietuvybę, lietuvių tautą, Lietuvos valstybę ir LR Konstituciją valdžia, kuriai šia kryptimi tikrai nemažai pavyko nuveikti šalyje prie gintarinės jūros, kur jau net Konstitucinio teismo veikla vis labiau įgauna antikonstitucinį pobūdį.

Ką tik pasirodęs Jono Jasaičio straipsnis „Netikri rinkimai“ nueinančios valdžios palikimą ir galimos valdžios pakilimą nusako taip tikslai, kad sunku jam būtų prilygti net iš tolo, todėl čia nekartodamas to, kas jau buvo įtaigiai pasakyta paminėtu atveju, kviečiu atsiversti šį straipsnį. Prabėgomis atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad paprastai labai korektiškas autorius, šįkart neįstengė nutylėti tos aplinkybės, kad mūsų atkentėtą nueinančios valdžios 4 metų valdymą būtų galima vertinti kaip šleikštokratijos laikotarpį.

Kaip tikriausiai dauguma iš jūsų esate girdėję, ta pati Šimonytė tvirtina, kad naujai paskiepyti konservatoriai gali būti nepriimtini savo pažiūromis ir atgrasūs kažkokiems kraštutiniesiems vien dėl to, kad jie neva yra proeuropietiška centro dešinės partija.

Vaje vaje…

Žinia, Aristotelis Nikomacho etikoje dorybę yra apibrėžęs kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, t. y. tarp trūkumo ir pertekliaus, pavyzdžiui, jo žodžiais tariant, dosnumas yra vidurys taip švaistūniškumo ir šykštumo, drąsą – vidurys tarp nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t. t. Tačiau tas pats Aristotelis pastebi, kad tokie pasirinkimai kaip vagystė, žmogžudystė, išdavystė neturi vidurio, o yra kiaurymė, pro kurią iškrinta viskas be jokios sveikos liekanos. Lietuvių tautos išdavystės partija taip pat neturi jokios sveikos liekanos, nes neįmanoma būti lietuvių tautos niekintoju ir drauge kitos tautos garbintoju subalansuotu pavidalu, čia galioja pasirinkimas: arba – arba.

Kitas klausimas, ar ateinančiai valdžiai pavyks detoksikuoti konservatorių radioaktyviomis dulkėmis apkrėstą aplinką, ar, tarkime, socialdemokratams lietuvybės reikalai rūpės labiau nei Šimonytės klikai, kurioje vyravo nuomonė, kad lietuviškoji tapatybė ir lietuvių kultūra yra pažangos stabdis, nekalbant apie tai, kur būtų galima galiausiai padėti, kokiame šiukšlyne užkasti virš valdančiosios koalicijos kybojusią tankisto, didžiausio XX a. išsigimėlio dvasios brolio, „aurą“.

Kas ne kas, o Palucko pasisakymai rinkimų batalijose nemaloniai nustebino, klausytojams ir žiūrovams tikrai galėjo iškelti abejonių – ar anas jau išaugo iš jaunojo konservatoriaus trumpų kelnaičių? Dar daugiau, – prasimušęs plantatoriaus, kuriam labiausiai rūpi vergų, taigi pigios darbo jėgos gausa, mentalitetas ne vieną galėjo palikti be žado. Kad ir kaip viskas toliau klostytųsi, kaip atrodo, socialdemokratams jau būtų laikas susiprasti, kad anas tarsi ir nelabai tinka vartojimui kaip viešasis partijos veidas.

Pažįstu daugelį žmonių, kurių neveikia Blinkevičiūtės kerai, tačiau aš pats nesu toks atsparus jos kvepiančiomis medumi trelėms iš to pūkuoto sapno, kur sninga žiedadulkėmis ir kuris man primena, kad kadaise taip pat buvau laimingas.

Tačiau nesu tikras dėl to, ar jai pavyks suvaldyti partijos trikinkę iš laukinių godumo, savanaudiškumo ir abejingumo lietuvybės rūpesčiams arklių…