Kartą jau esu užsiminęs apie tai, kad, kaip atrodo man, mitinis pasakojimas „Kaip Kirkė Odisėjos vyrus pavertė kiaulėmis“ pritrėškia vaizduotę čia aprašomos bausmės žiaurumu ir bjaurumu. Kita vertus, kaip atrodo, vaizduotę labiausiai dirgina, bausmės baisumą aptariamu atveju iliustruoja net ne tai, kad deivė vieną kūno tipą burtais pakeitė į kitą, tiesą sakant, gal ir ne tokį patogų kaip anksčiau, bet labai panašų (sakoma kad jau netolimoje ateityje kiaulė bus auginama pirmiausiai kaip žmogaus organų donorė), o tai, jog pikta burtininkė, paversdama vyrus kaulėmis, drauge jiems paliko žmogaus smegenis, kurios šioje situacijoje pirmiausiai veikia kaip kraupaus pažeminimo ir pernelyg ilgai užsitęsusio nesmagumo įsisąmoninimo organas. Pagal idėją, tokios likutinės smegenys dar urėtų pulsuoti kaip vidinės intoksikacijos židinys, ar ne?
Tačiau praeitą kartą nutylėjau, kad šį mitinį pasakojimą paprastai prisimenu, kai, besižvalgydamas iš savo varpinės, nori nenori, užmatau – kas liko iš kažkada normalia laikytos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, iš vadinamųjų konservatorių, kai partija per 1 ar 2 kadencijas pakeitė savo politines orientacijas diametraliai priešiška kryptimi, iš patriotinį užsiangažavimą kažkada deklaravusios partijos paspartintu tempu tapusi radikaliai priešišku lietuvybei, taigi ir Lietuvos idėjai politiniu sambūriu, koks palikimo mėšlas dėl tokio kūlversčio galiausiai atitenka mums, voliojasi po kojomis, lieka subjauroto mentaliteto įspaudu šalies politinėje sistemoje? Tragikomiška yra ir tai, kad ši antilietuvybės politinio radikalizmo, vadinamųjų konservatorių su diametraliai pakeistu ženklu partija (iš „pliuso“ partijos tapusi „minuso“ partija) kviečia priešintis radikalizmui. Dar daugiau, – pats laikas jau būtų pastebėti, kad tokio tipo radikalizmas tapo visos valdančiosios koalicijos vienijančia gija, rišančiąja idėja, leidusia neišsibėgioti jiems net įsiplieskusių kivirčų dėl resursų metu, kai antilietuviško nusiteikimo pathos jau pradėjo nebetilpti net į išpuoselėtą kovos prieš lietuvių kalbą ir lietuvišką dvasią bei kultūros tautines aspiracijas paradigmą, prasiverždamas pagiežos pagimdyta tyčinio piktybiškumo nuostata pradėti fizinį lietuvybės pagrindų sunaikinimą, forsuojant Lietuvos užtvindymą rusakalbiais kolonizatoriais (nepavargsiu kartoti, kad savo ruožtu karo pabėgėliai ukrainiečiai šiuo požiūriu „nesiskaito“ ir greičiau yra mūsų dvasios sutvirtinimo pavyzdys). Tai akis badanti tikrovė, o to nepastebėjimo inercija dar užima pernelyg daug vietos nei norėtųsi greičiausiai dėl „dramblio mažame kambarėlyje“ efekto, kai dramblio ankštoje erdvėje nematome tik todėl, kad toks dramblys tupi mums ant sprando ir sunkio dvasia prislegia pečius.
Prisimenu šį mitinį pasakojimą apie liūdną Odisėjo vyrų likimą kaskart, kai pagalvoju – kaip turėtų jaustis Tėvynės sąjungos-Lietuvos demokratų krikščionių partijos dar visiškai nepraradę proto senbuviai ir vadinamųjų konservatorių tradiciniai rinkėjai, matydami partijos totalinio nužmogėjimo virsmą? Kitas klausimas – ar tokių konservatorių „su žmogaus smegenimis“ per vidinius perversmus ir pučą čia išliko daugiau nei būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, a? Kad ir kaip ten būtų, per aptartą pavyzdį labai gerai pasimato – kokia cementuojančia vadinamųjų konservatorių partinės drausmės jėga yra valdžios žaltvykslės, įkvepiančios prisitaikymo, paklusnumo apsišaukėliams vadams ir savęs atsižadėjimo žygdarbiams, tačiau ne mažiau akivaizdu yra ir tai, kad, praradusi valdžią, apsišaukėlių konservatorių partija pradės byrėti galimai pagreitintų kino juostos kadrų tempu…
Tačiau tikriausiai tiesa yra ir tai, kad tokie Odisėjo vyrų, paverstų kiaulėmis, nesmagumai niekados nepalies formalaus partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio, kuris, tarkime, nuo užgimimo politinėje padangėje yra tik žavus nepotistinis paršelis, – kiaulinantis visur su didžiausiu pasigėrėjimu savimi, taigi nevaržomas jokių kompleksų, netramdomas net suaugusio vyro vidinio cenzoriaus ir įsipareigojimo bendriems tautos interesams politinis „neužaugėlis“ geriausiu atveju…
Todėl kai kiti apie valdančiąją koaliciją su ironijos atspalviu sako – „dvaras“, aš pats tokios valdžios bastionus su didesne realizmo doze esu linkęs pavadinti politiniu tvartu.
Labai gerai įsivaizduoju, kad ne vienas gali pasakyti, jog šių eilučių autorius su tokiomis savo išvadomis gerokai sutirština spalvas, juolab kad vadinamieji konservatoriai baigiantis kadencijai į Krašto apsaugos ministrus paskyrė tikrai veiklų žmogų ir ne be pagrindo giriasi, kad siekia sustiprinti gynybinę šalies galią, bendro entuziazmo fone pritaria LR prezidentui, kitoms partijoms, visuomenės iniciatyvoms dėl būtinybės didinti biudžeto lėšas, skirtas gynybos reikmėms. Tačiau labai nerimauju, man iš tiesų baisu, kad savo ruožtu apsišaukėlių konservatorių keliamas triukšmelis, jų tikras ar tariama entuziazmas vis labiau primena neutroninio ginklo, nukreipto prieš Lietuvių tautą, sukūrimo entuziazmo bangavimą, kai didėjant arsenalo ištekliams paraleliai yra naikinama lietuvybės dvasia, o tuo pačiu nyksta, pastebimai menkėja ir žmogaus, pasiryžusio ginti savo Tėvynę, statistinė galimybė. Nesunku įsivaizduoti, kad vis sunkiau ir sunkiau bus prisikviesti žmones, jeigu niekas nesikeis, ginti tokią galimybių šalį, kurioje svarbiausiais iškovojimai yra laikomas lietuviškos abėcėlės sudarkymas W raide ir bendrojo lavinimo mokyklos pederastizacijos generalizavimo vajus bei pan. Kaip žinome, neutroninė bomba sunaikina žmones, mažiau paliesdama infrastruktūrą, pastatus, daiktus, nesunaikindama priešiškos pusės pabūklų, kuriuos tokiu atveju galima perimti savo naudai kaip fantasmagorinės bombos panaudojimo gėrį.
Politinėje plotmėje tokio neutroninio ginklo panaudojimas geriausiai pasimato, kai realybę yra bandoma pakeisti butaforija.
