Edvardas Čiuldė. Pabandykime nepiktai pakalbėti apie Lietuvoje įvykusį pučą (I)

Skaitytojas atsiuntė nuorodą, primenančią, kad Lietuvos administracinių ginčų komisija panaikino Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos nurodymą Vilniaus rajono savivaldybei pašalinti lenkų ir lietuvių kalbomis pažymėtas vietovardžių lenteles.

ELTA praneša, kad ginčų komisijos nutarime, A. Valotkos savivaldybei išsiųstas nurodymas, kad prie Bieliškės (lenk. Bieliszki) ir Ažulaukės (lenk. Orzełówka) kaimų pastatytos vietovardžių lentelės lietuvių ir lenkų kalbomis turi būti pašalintos ir pakeistos tik lietuvių kalba, yra nepagrįstas. Esą Kalbos inspekcija nurodyme tinkamai nepagrindė, kodėl būtent ginčo užrašus pripažino viešaisiais ir oficialiais.

Aplinkybė, kad ginčo užrašai yra kelkraštyje, taip, kaip jie užfiksuoti pateiktose nuotraukose, savaime nedaro šių užrašų viešaisiais ir oficialiais“, – skelbia ginčų komisija.

Savo ruožtu kultūros ministras Simonas Kairys asmeninėje „Facebook“ paskyroje ne tik sukritikavo A. Valotką, bet ir pranešė, kad tokie jo pasisakymai bus įvertinti. Kas be ko, nesunku nuspėti, kas A.Valotkos laukia, nes ministras jau dabar, be išankstinių tyrimų, abejoja – ar A. Valotka gali ir toliau užimti einamas pareigas?

Skaitytojo pateikta nuoroda apie šią fantasmagorinę istoriją man nebuvo didele naujiena, tačiau nesiruošiau savo inciatyva įsivelti į diskusiją, bijodamas, jeigu norite, dar labiau apkartinti savo ir taip nustekentą širdį.

Jeigu šiandien reaguotum į visus chunveibiniškos valdžios priimamus sprendimus, neliktų nieko kito kaip būti tampomam mėšlungio, o toks drugio krečiamas gyvenimas su galiausiai visiškai išopėjusia siela taptų beveik neįmanomas dėl nepakeliamo būties apgaulingumo. Daug paprasčiau dabar po lietaus yra išeiti į mišką rinkti grybų, pakeliui atrandant miško tankmės prieglobstį kaip palaimą, kaip daug prasmingesnį gyvenimo būdą nei užsibuvimas nususintoje viešojoje erdvėje, kur mūsų kalbos jau nieko nebekeičia, ar ne?

Tačiau štai tokioje lietaus miške atminties vaizdinio nupilietintoje euforijos būsenoje buvau skardaus skambučio pažadinamas iš saldaus įmygio, kai skaitytojas priminė, kad jau nėra saugaus prieglobsčio šiame pasaulyje, kai politinis tvartas taip agresyviai veržiasi pro duris, ketindamas vėl apdergti mūsų sielas.

Kita vertus, pabandykime apie įvykį pakalbėti nuosekliai ir nepiktai, tramdydami užplūdusias emocijas.

kam Vilniaus rajono savivaldybės merui reikėjo tuščiai kelti bangas, kai įstatymu viskas yra sureguliuota, nedviprasmiškai apibrėžta – kas leistina ir neleistina?

Kalbant nepiktai, visų pirma reikėtų pastebėti, kad problema buvo išgalvota lygioje vietoje, nes LR Valstybinės kalbos įstatymas labai aiškiai byloja, kad Lietuvoje vietovardžių ir gatvių pavadinimų užrašymas tautinių mažumų kalbomis yra neleistinas dalykas. Taigi, kam Vilniaus rajono savivaldybės merui reikėjo tuščiai kelti bangas, kai įstatymu viskas yra sureguliuota, nedviprasmiškai apibrėžta – kas leistina ir neleistina?

Gal meras yra piktavalis žmogus, pradėjęs karą prieš teisinę visuomenę, laisvu nuo tiesioginių pareigų vykdymo laiku kiršinantis žmones, mėgstantis savo požiūrį įtvirtinti provokacijomis? Tačiau tikriausiai čia viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ta proga prisiminkime, kad pastaruoju metu neretai yra užsipuolami valstybės tarnautojai, kurie, kaip ir numato jų tarnybinių pareigų aprašas, gina LR įstatymus, kita vertus, nedidelė paslaptis yra tai, kad dabar paprastai labiausiai nukenčia tie tarnautojai, kurie kažkada buvo paskirti prižiūrėti Valstybinės kalbos įstatymo normų galiojimą ir daugiau ar mažiau sąžiningai vykdo savo prievolę, – jie yra šantažuojami, spaudžiami į kampą grasinimais, kad bus atleidžiami iš darbo, galiausiai, kaip jau buvo užsiminta, iš kalbos priežiūros tarnybų yra išvejami profesionaliausi ir garbingiausi žmonės.

meras ne daug rizikuoja, naudodamasis susiklosčiusia konjunktūrine situacija, kai valdžią užtūpusi klika mūsų šalyje jau akivaizdžiai pasirinko kursą į galutinį lietuvių kalbos suniekinimą

Kaip skaudžia krinta į akis, dabar valdžioje įsitaisę ir įsisiautėję pašlemėkai nepraleidžia nė mažiausios progos verčiantis per galvą parodyti savo panieką lietuvių kalbai ir tautai. Taigi ir minėtas meras ne daug rizikuoja, naudodamasis susiklosčiusia konjunktūrine situacija, kai valdžią užtūpusi klika mūsų šalyje jau akivaizdžiai pasirinko kursą į galutinį lietuvių kalbos suniekinimą (jos ištrynimą iš refleksijos sferos) ir valstybingumo likučių išnaikinimą.

Žinia, tai – susiję dalykai, nes modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš lietuvių kalbos, lietuviškai kalbėsenai tampant politinės refleksijos, filosofijos, mokslo kalba, taigi bandymais nususinti lietuvių kalbą, apribojant jos taikymo ir galiojimo sferas, drauge yra naikinamas nepriklausomos valstybės pagrindas, nusausinama valstybės gyvastingumo tikrosios bazės terpė.

Kita vertus, svarbiausias dalykas, kurį aš čia norėčiau pasakyti yra tai, kad toks kasdieninis lietuvių kalbos ir tautinio sąmoningumo niekinimas čia ir dabar nėra atsitiktinių, nežinia iš kur kilusių įvykių prasiveržimas mūsų pakrantėje, kažkoks nesuvaldytas iracionalumas, o yra dėsningai ir sistemiškai susiklostanti dalykų padėtis, atsiradusi Lietuvoje dėl nepastebimai (?) valdančiosios koalicijos įvykdyto antikonstitucinio perversmo, neigiant lietuvių tautos kaip suvereno konstitucinį statusą, taip pat tyčiniu nutylėjimu, prilygstančiu pasityčiojimui iš Konstitucijos, atsiribojant nuo bazinio Konstitucijos postulato, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, kai labiausiai nuoseklūs perversmininkai jau tvirtina, kad tokio dalyko ar pasidėjimo kaip lietuvių tauta net nėra.

Tačiau ar konstitucinis perversmas Lietuvoje išties buvo vykdomas nepastebimai, kai viskas dėjosi mūsų akyse spindinčioje dienos šviesoje, taigi tokios transformacijos galimai trapo nepastebimos dėl pernelyg didelio savo akivaizdumo, badančio akis ir trumpam apakinančio. Kitas klausimas, kur žiūrėjo ir žiūri Konstitucinis teismas (KT), įpareigotas, kaip kartais sakoma, ginti Konstitucijos dvasią ir raidę.

Jeigu kažkam įdomi mano nuomonė, nepiktai pasakysiu paprastą dalyką, jog, kaip atrodo bent man, nuo Žalimo laikų KT teismas LR Konstituciją vis dažniau yra linkęs aiškinti vedamas į priekį antikonstitucinio nusiteikimo dvasios. Niekas neneigia aukšto (Aukštojo) LR Konstitucinio Teismo statuso, tačiau aš pats abreviatūrą AKT jau būčiau linkęs dešifruoti taip: Antikonstitucinis Konjunktūros teismas!

P. S.
Mokslininkai sako, kad analfabetą nuo genijaus skiria tik jotos dydžio pokyčiai smegenyse. Valatkos ir Valotkos pavardes skiria, sunku tuo patikėti, tik viena raidė…