Vakar spaudinėdamas TV programų mygtuką, aptikau Lietuvos ryto TV laidą „Pusvalandis su Valatka“, kurioje svečiavosi ir laidos vedėjo Rimvydo Valatkos buvo apklausiamas toks Nerijus Šepetys.
Žiūrint iš mano pasaulėžiūrinio taško, abu laidos dalyviai yra kairieji inteligentai, su paūmėjusiu polinkiu į radikalumą pratęsiantys trečiafrontininkų tradiciją mūsų laikais, dirbtinio intelekto epochoje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, šiuos pagyvenusius vyrukus vienija dar ir tai, kad jie abu radikaliausiu Lietuvoje būdu atstovauja minties pozicijai, pagal kurią pasaulinės žydų populiacijos interesai neabejotinai yra aukščiau lietuvių būrų interesų. Tačiau, labai prašau, nevadinkite jų žydų kekšėmis, nes keiktis nedera net mintyse.
Kaip atrodo, turiu šiokią tokią teisę įsijungti į diskusiją dėl pasaulio pabaigos, skaitytojus raginęs pasaulio pabaigos vaizdinį apmąstyti dar prieš 10 metų straipsnelyje „Pasaulio pabaiga sapnuose ir budėjimo vaizdiniuose“.
Kita vertus, per šiuos greitai prabėgusius 10 metų taip pat ne kartą kviečiau skaitytojus nebijoti pasaulio pabaigos ir nebijoti ypač tada, kai tokia įvykių seka buvo siejama su Putino grasinimais panaudoti termobranduolinius ginklus, taigi, nebijoti jau vien dėl tos priežasties, kad pasaulio pabaiga atominės bombos gaisruose ir, tarkime, po to užstojusi termobranduolinė žiema vis tik būtų kažkas nepalyginamai geriau nei menkystos Putino įsiviešpatavimas pasaulyje. Kaip atrodo man ir šiandien, būtent toks mentalinis pasirinkimas ir apsisprendimas yra viena iš svarbiausių garantijų, kad termobranduolinis karas neįvyks ir pasaulio pabaiga bus atidėta neribotam laikui bent šia kryptimi.
Savo ruožtu, kaip pasirodė man, minėtos laidos dalyviai pasaulio pabaigos vaizdinį vienaip ar kitaip pabandė susieti su Donaldo Trampo nuo pat pirmųjų dienų JAV prezidento poste inicijuotu kultūriniu perversmu, kurį jo šalininkai jau pavadino sveiko proto revoliucija.
Tai lakoniškas ir funkcionalus įvardijimas, taigi būčiau linkęs tokio įvardijimo laikytis stipriai įsikabinęs, jeigu nuotaikos netemdytų žinojimas, kad tas pats Valatka dar taip neseniai įrodinėjo, kad neva liberalai yra sveiko proto partija, o Eligijus Masiulis, galimai padrąsintas Valatkos, skelbėsi sveiko proto atstovu žemėje. Taigi, kaip atrodo, sveikas protas yra nelygus sveikam protui.
(Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra filologinis nesusipratimas, atsirandantis dėl lotyniško termino „sensus communis“ ar angliškos ištarmės „common sense“ (liet. bendrasis protas) sukryžminimo su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko savo ruožtu užgimsta prasmės supainiojimas. Taigi, iš vienos pusės, „sveikas protas“, suprantamas kaip bendrasis protas, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų sankaupą. Iš kitos, toks protas, be visa ko kito, yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, pasimatantis kaip bandymo įveikti masinį sąmonės nususimą rezultatas, todėl, vartodami užkeikimą „sveikas protas“, nevalingai galime įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas. Kas be ko, toks „sveikas protas“ labiausiai dera politikoje, ieškančioje interesų dermės ir neretai pavadinamoje kompromisų menu, o ypač tinka kaip pavadinimas tada, kai politika imama suprasti būtent kaip banalybių kalbėjimo menas.)
Todėl, jums leidus, būčiau linkęs Trampo pradėtą revoliuciją pavadinti tiesiog bandymu atšaukti pasaulio pabaigą, kad ir kaip tai skambėtų gremėzdiškai ir pompastiškai.
O kaip kitaip būtų galimą pavadinti tą sielą pražudančią būseną su visais leftizmo marazmais apie 76 lytis, lytinių organų nusipjovimo teigiama įtaka sveikatai, naujakalbės reikalavimais, homoseksualistiniu pažangos supratimu ir tvirkinančiu vaikų seksualizavimu, jeigu ne įklimpimu pasaulio pabaigoje. Jau praeitą kartą tai pavadinome kraupiu proto pažeminimu, prilygstančiu pasaulio pabaigai. Išties, kartais net sunku įsivaizduoti, kad tokias nesąmones galėjo išsigalvoti žmonija, ogi lengviau būtų patikėti, jog toks proto išniekinimas buvo primestas kitos planetos civilizacijos, siekiančios užkariauti Žemės tautas arba taip prasideda pragaras laikų pabaigoje.
Kitas klausimas, ar Trampui pavyks atvynioti pasaulį iš pasaulio pabaigos situacijos dar kitos versijos nei Putino grasinimų įgyvendinimas, tačiau pabandyti buvo verta, ar ne?
Tegu skaitytojams lieka klausimas dar toliau pamintyti, kuris dirbtinio intelekto pusrutulis – kairysis ar dešinysis – sukasi greičiau?..
***
5-ios minutės iki pasaulio pabaigos
Tokį dreifavimą iš niekur į niekur kažin ar buvo galima tebevadinti pasaulio istorija, nebent būtume kalbėję apie tai tik iš inercijos, jau nesugebėdami įvardyti naujų reiškinių.
Stovėjome įsmeigę akis į dangų ištikti stabo, tarsi išsigelbėjimo būtume laukę iš viršaus, nors visi mūsų protėviai gulėjo užkasti giliai po žeme.
Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo per visą užstrigusią vasarą su rupūže ant šalto akmens (vietoj širdies).
Iš daiktiškumo niekas dar nebuvo pradėjęs kisti, tik spalvos jau buvo pernokusios, kažkaip pernelyg ryškios, kad būtų vėl tikros.
Dar prisiminiau: ūžia lietus miške, tik neprisiminiau: ar tai žemuogės raudonuoja po kojomis, – miškas buvo pernelyg skaidrus, kad kažką galėčiau prisiminti su kiauraisiais filtrais.
Klaikiai gražaus ir nežmoniškai liūdno rudens jau nebelaukėme, nors žaliose lankose dar ganėsi nubalnotos sraigės, o pro šalį ramiai plaukė visiškai nepavaldus amortizacijos principams jau gerokai atvėsęs Nevėžis.
Tarsi to būtų negana, likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos, aš susirgau storosios žarnos vėžiu.
Ant tvoros tada, nelyg žiūrovų salėje, norėdamos pamatyti pasaulio pabaigą, grūdosi varnos…
Ainštainas – tai išgalvotas fantomasas mokslo pirmūnams. Ir tai ne tik mano nuomonė, bet ir vieno fizikos mokslų daktaro, kuris mus drapalino dėl mūsų bukumo kadais kaip reikiant.
Dar kartą. Arba žmogus turi protą, arba jis beprotis. Bepročių, deja, dauguma.
Kas be ko, vadinamasis sveikas protas yra svarbus žmogaus orientacijos artimiaususioje aplinkoje, žmonių tarpusavio supratimo pagrindas, kaip atrodo, lemiamą reikšmę toks sveikas, o, tiksliau tariant, bendrasis protas turi politikoje. Kita vertus, jeigu galutinis sprendimas moksle ir filosofijoje priklausytų sveikam protui, nebūtų tokių dalykį kaip Einšteino reliatyvumo teorija ar, tarkime, kvantinė fizika, neliktų filosofijos bent jau metafizikos pavidale. Filosofijoje sveikas protas dažnai pasijunta esantis ne vietoje. Jūsų pastabą dėl kairiųjų inteligentų tikrai yra verta dėmesio, turėsiu ją galvoje…
Savikritškai reikia pripažinti, kad toks sveiko ( bendrojo) proto, tikiuosi, nepiktybiškas tretiravimas ankstesnėje pastaboje, atsirandantis dėl noro įtvirtinti filosofinės refleksijos savarankiškumą, neleidžia pamiršti, kad būtent sveikas protas yra svarbiausias priešnuodis, padedantis atsispirti ir išlaikyti pusiausvyrą, protui apsinuodijus ideologiniais marazmais mūsų ideologinio pamišimo laikais. Kita vertus, kaip atrodo bent man, beprotybė nebūtinai yra susijusi su proto trūkumu, kaip jūs sakėte, įsivaizduoju atvejus, kad bepročiais yra pavadinami žmonės, kurie viršija įprastinius lūkesčius, pavyzdžiui, stoja ginti Tėvynės net tada, kai kova tampa beviltiška. Kitas klausimas – ar proto trūkumą galima būtų paprasčiausiai pavadinti kvailumu, taip užbaigiant bylą.
Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto ( tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklių, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, kaip štai tokį deficitą.
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I.Kantas inventorizuodamas žmogaus mentaline galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I.Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I.Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I.Kantas čia, jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško ,,a” į tašką ,,b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
„Dar daugiau, – I.Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I.Kantas čia, jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.“ Kai vėl bendrausite su I.Kantu, perduokite jam linkėjimus nuo manęs 🙂 Labai jam pritariu, ypač turėdamas galvoje vietinius politikierius. Ačiū 🙂
„abu laidos dalyviai yra kairieji inteligentai“ – Tamstos nuomone, jie yra inteligentai.
Koks galimas ryšys tarp common senso ir sveiko proto? Jei žmogus sveiko proto, tai jis be pasitikslinimo , vien savu protu, vertina įvykius ( ne ypač sudėtingus) panašiai kaip ir kiti nesusipykę su protu visuomenės atstovai. Iš ko ir kyla lotyniškas ir angliškas suvokimo bendrumas per sveiką protą.
Ryšys toks, kad puikiai trolini, hourra !
„lotyniško termino „sensus communis“ ar angliškos ištarmės „common sense“ (liet. bendrasis protas) sukryžminimo su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė)“
Atrodo, čia yra skaudžios teisybės. Norint būtų galima sakyti, kad už posakio „sveikas protas“ slypi ne „sensus communis“, o „mens sana“, bet dar nežinia, ar tikrai yra taip. Galbūt už to slypi posakis kaip senų laikų testamentuose, „būdamas sveiko proto ir tvirtos atminties“ (v zdravom umie i tviordoi pamiati). Dar kita vertus, tai, kad rusiškai yra „zdravyj“, o ne „zdorovyj“, rodo, kad jų pačių kalboje tai yra skolinys iš „bažnytinės slavų“ (t.y. senovės bulgarų) kalbos. Įdomus klausimas, kurį dar būtų galima tirti.
Kilmingieji neosovietaikai postringauja kuo čia dar runkeliokus apšovus – išdūrus. Išgalvotos istorijos profesionalai.
Arba protas yra, arba ne. Nėra nei sveiko proto, nei nukvakusio.
Čiuldė rašo – „Kita vertus, per šiuos greitai prabėgusius 10 metų taip pat ne kartą kviečiau skaitytojus nebijoti pasaulio pabaigos ir nebijoti ypač tada, kai tokia įvykių seka buvo siejama su Putino grasinimais panaudoti termobranduolinius ginklus, taigi, nebijoti jau vien dėl tos priežasties, kad pasaulio pabaiga atominės bombos gaisruose ir, tarkime, po to užstojusi termobranduolinė žiema vis tik būtų kažkas nepalyginamai geriau nei menkystos Putino įsiviešpatavimas pasaulyje….”
Tokio Čiuldės revoliucinio pasiaukojimo 1917 metais pavydas būtų Leninas su Trockiu kartu sudėjus.. Nors „žmogiškai suprantama” iš kur gali kilti pas šiandienos „aršiausius anti komunistus, anti rusus” kaip Grybauskaitė, Nausėda…. toks „nežemiško stiprumo revoliucinis jausmas” .. Gyvenimas įrodo, kad taip būna visiems ir visuomet, kai juos išduoda buvęs daugiau nei savas.. Šiems išduotiesiems pasidaro nebesuprantama šimtus metų liaudyje gyvavusi ir dažnai naudota savoka „sveikas proptas”. Čiuldė savo „susuktom smegenim, tuščia galva…” bando „sukryžminti” lietuvišką „sveiką protą” su anglišku „bendru protu”, rusiška – ” sveika prasme”.. „Sveiko proto” prasmė „sveikos sielos” žmonėms yra aiški, dar nuo – „tik sveikame kūne yra sveika dvasia”….