Į žurnalistės prašymą interviu su Gitanu Nausėda metu konkrečiai ir trumpai atsakyti – ar prezidentas pritars Gabrielius Landsbergio kandidatūrai į eurokomisaro postą, anas ėmė ir išpyškino, kad mato geresnių pretendentų.
Ar girdėjote, kaip tada iškart nustojo dainuoti kranai, čiulbėti paukščiai, šlamėti medžių lapai, visiškai nuslopo ir jau nebesigirdėjo planetų sukimosi girgždesio, netgi pelytė tamsiame urvelyje, pakėlusį savo snapelį, nustojo krebždėti, staiga visoje šalyje įsivyravus mirtinai tylai?
Tikriausiai taip ir turėtų skambėti tiesos akimirka, nors niekam nėra jokia paslaptis, kad jau netrukus išgirsime kraupų kiaulių choro žviegimą ir dantų griežimą.
Kai dabar jau žinome šį interviu pasažą, tikriausiai daugumai iš mūsų atrodo, kad kitokio pasirinkimo prezidentas neturėjo bent jau ta prasme, jog kitoks atsakymas būtų skaudžiai nuvylęs pilietinę visuomenę, jeigu tokia Lietuvoje yra. Tačiau vis tik džiugu, kad anas nebandė išsivartyti, užkalbėti dantį dėl šventos ramybės, o tai ir yra tiesos momentas, ne kitaip. Ko vertas būtų toks prezidentas, kuris dėl šventos ramybės nusileistų niekšų šantažui ir tarpininkautų princo užgaidų tenkinimo politinės kultūros įsivyravimui Lietuvos padangėje?
Kaip atrodo, Prezidentūra prarastų bet kokį veiksnumą, jeigu nebūtų apgintas ir išsaugotas prezidento orumas, o dėl to didesniu ar mažesniu laipsniu yra atsakingas ir pats prezidentas, ar ne?
Kas be ko, visokie maldeikiai, juknevičienės, vyšniauskai dar tikriausiai ilgai žvygaus, bandydami įpiršti įvaizdavimą, kad prezidentas Nausėda privalėjo suturėti savo ambicijas vardan Lietuvos interesų ir visos šalies naudos, nors, manding, niekas iš jų taip ir nesugebės niekados paaiškinti sveiko proto žmogui – kokia ta didžioji nauda Lietuvai kyla iš Gabrieliaus Landsbergio, išskyrus nebent tą grynai partinį interesą, kad su jo pavarde dabartinės konfigūracijos konservatorių partijos gretose yra siejamas drausminančios konjunktūrinio prisitaikymo subkultūros suvešėjimas? Kas galėtų suabejoti, kad labiausiai, įsmeigę kiaulės akis, žvygaus ir reikalaus iš Nausėdos pasiaukoti dėl jaunojo Landsbergio ir vadinamųjų konservatorių naudos tie politinio tvarto veikėjai iš rinktinio pašlemėkų rato, kurie ką tik darė viską, nesirinkdami priemonių, kad sunaikintų prezidentą Nausėdą iki paskutinio jo siūlelio, dergė, niekino žemino iš esmės niekuo dėtą žmogų (kitaip nebuvo įrodyta) su nežmogiško įtūžio užsidegimu.
Pabandykime įsivaizduoti, kad istorijos analuose apie dabartinį momentą bus parašyta, kad tuomet valdė kiaulių banda, pagatava gyvą žmogų suėsti.
Norite tikėkite, norite ne, bet aš iš tiesų nenorėčiau pasakyti nieko užgaulaus apie elegantiškų manierų princą Gabrielių žirkliarankį, jeigu užgauliu nelaikysite mano įsivaizdavimo, kad dangus nenugrius, o ES nenukentės net ir tokiu atveju, kai žavingasis Gabrielius neišvyks 4 metų tremčiai į Briuselį. Kaip atrodo, taip pat ir Lietuva tokiu atveju galėtų daugiau laimėti nei pralaimėtų, jeigu, pavyzdžiui, anas, ieškodamas kur pritaikyti savo neeilinius sugebėjimus, užveistų kiniškų rožių gėlynus aplink Karalienės Mortos vardo mokyklas.
Kitas klausimas, kas yra tie geresni pasirinkimai nei kilimo nutiesimas G. Lansbergiui, gerai suprantant, kad valdančioji koalicija bet kokiu atveju pretendentus siūlys iš savo žmonių tarpo?
Kiek nuoširdus yra I. Šimonytės patikinimas, kad ji pati nepretenduoja ir nepuoselėja jokių vilčių? Nuojauta kužda, kad anoji greičiausiai laikosi lūkuriavimo taktikos, nenorėdamas susideginti dar prieš lenktynių startą.
Jeigu prezidentas G Nausėda, kas menkai tikėtina, vis tik įkalbėtų Šimonytę pasiryžti, manding, prezidentas, nori nenori, pasitarnautų konservatoriais pasivadinusiai partijai, nes, atkabinti nuo Šimonytės, vadinamieji konservatoriais galimai net kažkiek ir pasididintų savo šansus Seimo rinkimuose rudenį.
Dar didesnis košmaras lauktų, jeigu E. Gentvilui pavyktų įpiršti įsivaizdavimą, kad svarstytina yra V. Čmilytės-Nielsen kandidatūra.
Kad ir kaip žiūrėtume, tankisto anūkės pasirinkimas yra dar blogesnis variantas nei patriarcho anūko pasirinkimas.
Taigi dabar mums jau tarsi nebelieka nieko kito kaip imti ir staiga įsistebeilyti į A. Armonaitę, trečiąją iš sesučių, jeigu ir jūs taip pat manote, kad Joninių išvakarėse čia būtų galima pritaikyti trečiojo brolio Jono, kvailiausio (?) iš brolių, analogiją? Gal būtent trečiajai sesutei Aušrinei prieš aušrą yra lemta atrasti tą paparčio žiedą, a?
Žiūrint iš mano įsitikinimų taško, Armonaitė vadovauja ideologiškai atgrasiausiai partijai, tačiau neteko girdėti, kad ji būtų dariusi karjerą kito žmogaus niekinimo sąskaita ar taškytųsi tulžimi diskusijose su oponentais, žemintų politinius konkurentus. Net ir garsusis anosios posakis apie kolegą kaip šūdo gabalą, skamba beveik nekaltai, palyginus su čia anksčiau jau paminėtų pagiežingųjų sieliūkščių ištaromis.
Kaip dabar vis dažniau yra sakoma, Lietuvai būtų svarbu laimėti Gynybos pramonės ar panašų eurokomisaro postą, ta proga leiskite priminti, kad pastaruoju metu ministrė Armonaitė kaip tik savo dėmesį buvo sutelkusi ir jau nemažai nuveikė paminėtosios sferos darbų ir rūpesčių kryptimi.
Tačiau gerai yra ir tai, kad mano žodžiai į dangų neina…
