Edvardas Čiuldė. Per kokį galą Šimonytė yra stipri?

Ne, nesakykite, kad, pasirinkdama prezidentinių rinkimų kampanijai šūkį „Stipri prezidentė – stipri šalis“, I. Šimonytė taip nieko naujo ir nesugalvojo, paprasčiausiu copy paste būdu perimdama Putino praeitų rinkimų kampanijos šūkį „Stiprus prezidentas – stipri Rusija“. Visų pirma dideles inovacijas mūsų aptariamu atveju rodo žodžio „prezidentas“ moteriškos giminės pavartojimas, kas yra modernu ir nauja šūkių nomenklatūroje, o, antra, jeigu Putinas mini Rusiją, Šimonytė savo ruožtu Lietuvos vardo sėkmingai išvengia, apsiribodama labiau abstrakčia nuoroda į neįvardytą šalį. Tačiau, kaip atrodo bent man, I. Šimonytė galėjo paieškoti labiau vykusio ir konkretesnio Lietuvos vardo eufemizmo. Štai toks, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, entuziastingas I. Šimonytės bendramintis A. Vinokuras, Lietuvos esmę negatyviai, bet konkrečiai persako taip, kad esą be ES teisyno Lietuva jam būtų tik žemės gabalas, kitaip tariant, vadinamosios Lietuvos pozityviai užrašoma formulė yra tokia: žemės gabalas+ES teisynas, kur, regis, svorio centras vis tik yra taip stipriai perstumtas į teisyno pusę, kad be tokio dominuojančio prado Lietuva jiems liktų svarbi nebent tik kaip šūdo gabalas.

Tačiau Lietuvos vardo pavartojimo čia vis tik neišvengsime, konstatuodami faktą, kad, kaip atrodo bent man, I. Šimonytės stiprumo šaltinis yra būtent didesnis ar mažesni Lietuvos silpnumas pagal atvirkštinę proporciją – kuo mažiau Lietuvoje lieka Lietuvos, tuo geresnė terpė užgimsta šimonyčių atsiradimui ir jų sustiprėjimui, nes tokios šimonytės atsiranda ir išbujoja Lietuvoje iš Lietuvos trūkumo, panašiai kaip tomistiniu požiūriu blogis yra apibrėžiamas kaip būties trūkumas, o toks būties (ir gėrio) trūkumas galiausiai suprantamas kaip blogio atsiradimo šaltinis. Taigi, kaip atrodo, ontologinės refleksijos kontekstas leidžia geriau paaiškinti tai, kodėl šimonytės Lietuvoje yra suinteresuotos Lietuvos mažėjimu ir naikinimu, Lietuvos trūkumo Lietuvoje įtvirtinimu, kai nuorodos į ES faktorių čia yra greičiau tik atsikalbėjimas, neleidžiantis iki galo atsekti jų nesveiko entuziazmo ir užsidegimo, nukreipto prie lietuvybę Lietuvoje giluminių priežasčių.

Švento Tomo Akviniečio žodžiais tariant, blogis nėra nei esmė, nei būtis, o kaip tik yra būties nebuvimas, dar konkrečiau tariant, yra gėrio trūkumas.

Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės.

Čia tik neigiamas blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga.

Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.

Kita vertus, tai kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, be visa ko kito suponuoja tokius pasirinkimus, kad blogis labai dažnai egzistuoja melagingai prisidengdamas gėrio kauke arba bent jau vengdamas tikslesnių identifikacinių įvardijimų kaip anoniminė stichija.

Įsivaizduodamas, kad tikrai nebūsiu teisingai suprastas, vis tik ryžtuosi čia išsakyti savo giluminį įsitikinimą, kad su Putino vardu siejamas pasaulinis blogis visų pirma kyla iš šio žmogėno siaubingo neišsivystymo humanitarinėje plotmėje, o Šimonytės atveju dar prisideda liguista nemeilė Lietuvos titulinei tautai kaip nususimo ir politinės entropijos šaltinis.

Todėl bent man šiandien prasidėjusioje prezidento rinkimų kampanijoje nėra nieko bjauriau kaip stebėti mums primestą spektaklį, kur Šimonytė iš inercijos tebevaidina kūrybinio impulso į priekį vedamą, truputėlį išsiblaškiusią, bet virš gyvenimo smulkmenų pakilusią politinę damą, kai jau pro visas siūles ir galus čia matosi kokčios tuštumos fone išryškėjantis nesuvaldytas, gyvuliškas valdžios geismas ir pasibaisėtinas nebūties smulkmeniškumas.