Jeigu prisimenate, po V. Tomkaus straipsnio „Pasaulį valdo gėjai ir žydai“ (2004 m.), išspausdinto „Respublikoje“, Lietuvoje užtemo saulė, ilgai maišėsi dangus su žeme, o man akyse iš tų laikų vis dar stovi toks apsiputojęs iš pykčio L. Donskis (TV laidos „Be pykčio“ vedėjas), pasiryžęs, kaip tada atrodė, apkandžioti tiesiogine to žodžio reikšme dienraščio vyriausiąjį redaktorių, šio legendinio straipsnio autorių.
Šiandien taip pavadintas ir intonuotas straipsnis, manding, nesusilauktų tokio ažiotažo, kažkas net tikriausiai pasakytų, kad autorius kalba banalybes… Kita vertus, kaip atrodo bent man, V. Tomkus iš dalies jau tada klydo, pavartodamas esamąjį laiką straipsnio pavadinime, kai iš tiesų teisingiau būtų buvę sakyti, kad karikatūroje po straipsniu tada pavaizduoti apibendrinančios reikšmės asmenys labai norėtų tapti dangaus ir žemės viešpačiais, iš paskutiniųjų dėl to stengiasi, tačiau – ar jiems daugiau ar mažiau pavyks, ar nepasprings, apžioję pernelyg didelį kąsnį, – niekas dėl to negali būti tikras?
Vienas skaitytojas turės vėl progą komentarų rubrikoje pavadinti jau šių eilučių autorių nepataisomu optimistu, ar ne?
Tačiau iš tiesų galutinis taškas dar nepadėtas, o, kita vertus, kol pasaulio pabaiga dar neįvyko, niekas nežino ir totalinio falšo paslapties – kas valdė paskutiniais metais prieš katastrofą? Tiesa, toks Svedenborgas jau yra pareiškęs, kad pasaulio pabaiga įvyko dar 1757 metais, o mes gyvename ir toliau iš inercijos, kol falšas galutinai išryškės, panašiai, kaip višta su nukirsta galva dar kartais nuskrenda toliau nei būdama gyva.
Žiūrint po dvidešimt metų, sakyčiau labiau atsargiai ir aptakiai, kad homoseksualai ne tiek valdo, kiek primetė savo darbotvarkę.
Ar tai būtų labiau niuansuotas dalykų padėties nusakymas nei tvirtinimas, kad jie mus valdo su bizūnu rankose?
Kad ir kaip ten būtų iš tikrųjų, totalinės homoseksualų propagandos piršimas per prievartą didžiajai žmonių daliai apkartino gyvenimą, kraštutinai nususino pasaulį, pavogė jo gyviausias spalvas.
LGBT bendruomenės propaganda naikina vakarų civilizacinius, apskritai visuomenės demokratinio valdymo pagrindus.
Žiūrint labiau dalykiškai, tampa akivaizdu, kad LGBT bendruomenės propaganda naikina vakarų civilizacinius, apskritai visuomenės demokratinio valdymo pagrindus jau vien dėl to, kad kraštutinai sukarikatūrino žmogaus teisų konceptą, paversdama jį atgrasiais ideologiniais užkeikimais arba, kitaip tariant, gyvename tokiais sunkiai pernešamais homoseksualų propagandos nesveiko paūmėjimo laikais, kai demokratijos pagrindinius principus delfi.lt puslapiuose mums įkyriai jau bando paaiškinti pasikėlęs į puikybę kulinarinio technikumo auklėtinis, dėdamas lygybė ženklą tarp demokratijos idėjos ir homoseksualinės pasijos karūnavimo. Taigi, kaip atrodo, į „1984-uosius“ artėjame su dar didesniu įsibėgėjimu nei buvo pranašaujama anksčiau.
Homoseksualizmo propagandos paūmėjimo laikotarpis bent jau estetiniu požiūriu yra pragaras čia ir dabar, nelaukiant pasaulio pabaigos.
Tai laikmetis, kai vėl į viešumą prasikala sovietinių laikų viešojo tualeto atmosfera su keiksmažodžiais ant sienų ir apšiktomis lubomis.
Tiesą sakant, anais laikais dar buvo galima nuo šitokios viešumos pabėgti, tarkime, išeinant pasivaikščioti į mišką, kur apsiraminus būdavo galima sutikti net tokius komiškus personažus kaip raudonkepuraitė ir vilkas, o dabar net ir miškai, apkrėsti patologijos stilistika, skamba aidu nuo homikų propagandinių užkeikimų šūkaliojimo pasaulyje, kuriame neliko nei tankmės ir gelmės.
Kai kažkas kažką šiandien viešai kaltina homofobija ar antisemitizmu, dar nepakėlęs akių aukščiau, kur papratai būna parašyta autoriaus pavardė, jau žinau, kad toks kaltintojas yra vagis arba silpnaprotis, nors tai galiausiai gali būti ir žmogus be bruožų, neseniai nusipirkęs ištaigingą vilą (bunkerį) Graikijos saloje.
Savo ruožtu aš pats, kiekvieną rytą prabudęs bandau apsičiupinėti – ar per naktį netapau antisemitu? Paprastai tenka nusivilti, kad per naktį neužaugo ragai, neataugo sparnai ir, kas liūdniausia, antisemito kaukė nepriaugo prie veido. Kodėl taip, kodėl man taip nesiseka, arba tikriausiai kažkam knieti paklausti – kodėl šių eilučių autorius labiau už viską trokšta tapti antisemitu?
Nesivelsiu į geopolitinių peripetijų Artimuosiuose Rytuose aptarimą, užteks pasakyti tik tiek, kad skauda širdį dėl žmonių iš abiejų pusių kančių. Tačiau žiūrint iš Lietuvos, mano Tėvynės, perspektyvos, Genocido tyrimų centro sunaikinimo istorija, vykdant žydų nacistų ir sodomito mosadisto Izraelio ambasadoriaus pageidavimą, negali nepastūmėti normalių refleksų žmogaus netapti antisemitu, kai toks pasirinkimas yra būtina atsvara valdžios totaliniam parsidavėliškumui ir sukekšėjimui. Kaip atrodo bent man, tai yra vienintelis būdas atstatyti savo žmogišką orumą ir valstybės idėjos tęstinumo viltį.
Kas be ko, niekšelis Žemaitaitis pirmasis suskubo pasinaudoti tokiu išprovokuotu antisemitizmu.
Tačiau liūdniausia yra tai, jog gėjams ir žydams, kaip atrodo, laikų pabaigoje yra ruošiamas atpirkimo ožio vaidmuo. Tai galiausiai reikštų, kad valdo ne jie, o kažkas kitas, lėlininkas iš po uždangos, tampantis juos už virvelių. Ar tai yra Putinas?..
Geras straipsnis, tik Žemaitaitis nėra joks niekselis. Ar jis ką pavogė, užmušė, kaip kiti politikai?
Dėkoju, nors tikriausiai nesu vertas tokio geranoriško Jūsų vertinimo. Atsimenu, kad Žemaitaitis su tokiu Bradausku lenktyniavo, įrodinėdami, kad Lietuvėlė neva yra pernelyg maža ir niekinga, kad purkštautų prieš didžiąją kaimynę Rusija, vienu metu pirmasis savo prorusišku nusiteikimu, kaip atrodo, net lenkė antrąjį. Tačiau Jūs teisus, kad čia žodis „niekšelis” nelabai tinka, Žemaitaičio andainykščio šunuodegiavimo nusakymui labiau tiktų kiti epitetai. Linkiu neprarasti geros nuotaikos baigiantis vasarai!
Liežuvio masažas. Kad neprarastų formos.