Išklausiau Vytauto Sinicos spaudos konferencijos Seime, skirtos antisemitizmo budinimo Lietuvoje aktualijoms įvertinti, įrašą. Kaip nesunku pastebėti iš susitikimo įrašo, čia talkinant Alfredui Rukšėnui ir Vytautus Budnikui buvo pateiktas lakoniškas, kai nustatytas laikas neleido labiau prasiplėsti, bet ypač tikslus situacijos įvertinimas, tačiau kyla klausimas – kas toliau? Kadangi apsiribosiu tik viena iš konferencijoje aptartų problemų, dėl dėmesio sutelkimo šiai konkrečiai probleminei temai paklausiu dar ir taip – kuo ypatingas yra tas skandalas, kai štai žydų muziejus „Dingęs Štetlas“ Šeduvoje įrengė stendą ar stelą su įrašu, skelbiančiu, kad 400 žydų čia sušaudė kaimynai lietuviai? Kaip žinome į nustebusių ar net pašiurpusių žurnalistų klausimą apie tokio užrašo pagrįstumą, muziejaus ekspozicijų direktorė atsakė, kad minėtoje, kaip skelbiama, lietuvių kaimynų surengtoje egzekucijoje nedalyvavo nė vienas vokietis, neva atvykėliu iš Vokietijos su hitlerine žydų naikinimo programa aptariamu atveju čia net nekvepėjo.
Kaip atrodo bent man, šis nutikimas Šeduvoje, klastojant antkapinius įrašus, yra didžiausia arba, tiksliau tariant, nešvankiausia provokacija per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tai neabejotinai bjaurus kaip reta kriminalinis nusikaltimas. Jeigu šio muziejaus darbuotojai ir provokacijos sumanytojai yra Lietuvos piliečiai, juos taip pat būtų galima apkaltinti tėvynės išdavyste. Tačiau – ar girdėjote, kad žviegtų policijos automobilių sirenos, suktųsi gaisrinių ir greitosios pagalbos švyturėliai, mašinų vilkstinei pajudėjus link Šeduvos, siekiant gelbėtis iš susiklosčiusios padėties. Kaip gerai žinome, iki V. Sinicos surengtos spaudos konferencijos Seime iš valdžios institucijų pusės nesigirdėjo net musės zyzimo. Žinia, tai labai simptomiška. Jeigu neklystu socialdemokratai atėjo į valdžią šiandieninėje Lietuvoje su veikiančios valstybės lozungu, tačiau piktavalių žmonių provokacija Šeduvoje, be visa ko kito, yra savotiškas testas, leidžiantis akivaizdžiai įsitikintis, kad valstybė dabartinėje Lietuvoje neveikia, nors dar tiksliau būtų sakyti, kad dabartinė valdžios koalicija paveldėjo neveikiančią valstybę iš savo pirmtakų. Akivaizdi yra ir tokios negalios priežastis – tai totalinės konjunktūros pagrindu atsirandantis valstybinio sąmoningumo sąstingis arba net visiškas paralyžius. Tačiau vis tik nepraraskime vilties, kad tokią mirtiną ramybę, kaip buvo pranešta konferencijoje, artimiausiu metu gali sudrumsti planuojamas žmogaus teisių gynimo organizacijų kreipimasis į Generalinę prokuratūrą, raginant tirti įvykį.
Neabejotinai svarbus yra V. Budniko perspėjimas Lietuvos žmonėms, kad reikėtų protingai pažaboti savo pykti ir nepradėti savavališkai griauti ar kitaip žaloti tokius „atminimo ženklus“. Kas be ko, nepaklausę šio patarimo, tiesioginiu taikymu papultume į specialiai mums įrengtus spąstus.
Jeigu neklystu, konferencijoje buvo užsiminta, kad Šeduvoje įvykdyta provokacija yra hibridinė ataka prieš Lietuvą. Kaip bandau įsivaizduoti, hibridine ataka šis bjaurus nutikimas gražiame Lietuvos miestelyje gali būti pavadintas dar ir dėl to, kad jis atitinka ne tik Putino Rusijos, bet ir genetiškai artimų sovietinei komunistinei faunai atskirų žydų populiacijos Lietuvoje atstovų lūkesčius, tačiau šios minties toliau plėtoti neturiu jokios galimybės dėl duomenų trūkumo.
Neabejoju, kad greitai bus pasakyta, kad mums nereikėjo „parintis“, patinka ar nepatinka, bet toks neva yra faktas. Koks? Taigi būtent fakto faktiškumo klausimas daugiausiai ir kelia abejonių – kas tokį faktą nustatė, ar buvo platesnio rato istorikų diskusijos, konsorciumai, tyrinėjimų protokolinės išvados? Kaip būtų galima imti ir taip paprastai patikėti šio muziejaus darbuotojų Vasil ir Kanovičiaus, kurie savo tendencingumu atsiduoda per keletą kilometrų, išrastais faktais?
Hipotezė apie lietuvių prigimtinį polinkį žudyti žydus yra nieko verta, jeigu prisiminsime, kad prieškario Lietuvoje lietuviai netrukdė čia gyventi ir klestėti kaimynams žydams. Ar sakote, kad toks polinkis galėjo spontaniškai prasiveržti tada, kai okupacinė valdžia jau nebetrukdė žudikiškų instinktų supumpuravimui? Tačiau gerai yra žinoma, kad kituose šalyse vykdavo žydų pogromai net ir tokiu atveju, kai valdžia griežtai drausdavo tokius incidentus, o Lietuvoje to anksčiau nebūdavo net užuomazginiu pavidalu. Ar viskas taip staiga galėjo pasikeisti karo metais mažame miestelyje, kur hitlerinės Vokietijos kareivis net nebuvo įkėlęs kojos?..
Ir dar. Žydų miestelis – muziejus Šeduvoje pretenduoja į jam priskirtos dešimties tūkstančių kvadratinių metrų teritorijos valdymą. Žinia, muziejus yra privatus, tačiau užimamas veiklai plėtoti teritorijas suteikė savivaldybė. Koks dabar yra šių žemės plotų statusas – teritorijos yra išnuomotos, padovanotos, atiduotos laikinam naudojimui ar pan.? Kyla įspūdis, kad muziejaus steigėjai norėtų taikyti eksteritorialumo principą visai muziejaus veiklai jam priskirtų žemių aprėptyje, kai veiklos zonoje galiotų kitos valstybės (galimai – net išsigalvotos), bet ne Lietuvos įstatymai, papročiai ir priimtos elgesio normos. Tačiau toks eksteritorialumo principas, anksčiau dažnai taikytas ambasados statuso nusakymui, nė iš tolo netinka muziejaus misijos aptarimui ir veiklos apibrėžimui. Muziejai ateina ir praeina, o žemė amžinai pasilieka Lietuvos nuosavybe.
P. S.
Toli gražu nesu lietuvių ir žydų santykių ekspertas, nesu ta tema perskaitęs labai mokslingų veikalų, nedisponuoju autoritetingais statistiniais tyrimais. Ta tema man dabar priskreto tikriausiai net prieš mano valią, kai neįmanoma nekalbėti, matant kas dedasi. Kaip nesunku pastebėti, kalbu apie tokias peripetijas remdamasis sveiku protu ir įvardiju tik tas aplinkybes, kurios įkyriai styro prieš akis, kai jų nematyti galima tik įdedant pastangas stipriai užsimerkti. Tačiau pastaruoju metu jūsų nuolankus tarnas ne pirmą kartą girdi pagąsdinimus dėl to ką ir kaip parašo, atsiliepdamas į minėtas laikmečio aktualijas. Noriu perspėti tokius susirūpinusius mano likimu „geradarius“, kad gąsdinimai man tik prideda jėgų ir pastūmėja į dar didesnį užsiangažavimą ta linkme, kuria judėti buvo bandoma sutūrėti pagąsdinimais. Skirtingai nei tokie gąsdintojai, aš neturiu ko prarasti, neturiu net tų Markso žadėtų grandinių, kurias turėčiau bijoti prarasti paskutiniu atveju, taigi, atleiskite už komišką pompastiškumą, esu pasiryžęs kautis iki paskutinio savo kraujo lašelio. Taip elgtis mane įpareigoja Lietuvos piliečio pareiga nesitaikstyti su akivaizdžiai matomais bandymais užvaldyti Lietuvos valstybę toli gražu ne dėl lietuvių tautos klestėjimo sustiprinimo, bet dėl priešiškų Lietuvai ir lietuviams tikslų…
Turiu keletą klausimų apie šį muziejų.
1. Pirmiausia kyla klausimas ar šio muziejaus ekspozicijoje yra pateikiami faktai apie tai, kad žydai sudarė neproporcingai didelę dalį narių, prieškariu uždraustoje Lietuvos komunistų partijoje?
2. Taip pat turiu klausimą – ar šio muziejaus ekspozicijoje yra užfiksuoti faktai, kad didelė dalis šių žydų komunistų vėliau, rusams okupavus Lietuvą, tapo okupantų valdininkais ir statytiniais įvairiose įstaigose, bei užėmė vadovaujančius postus taip pat ir represinėse struktūrose, kurios ėmėsi Lietuvos partizanų naikinimo ir nekaltų žmonių žudymo ir trėmimo?
3. Ar yra šio muziejaus ekspozicijoje minimi tokie žydų maniakai karo nusikaltėliai kaip Dušanskis, kuris yra pasižymėjęs žvėriškumu ir kuriam pabėgus į Izraelį jis ten buvo laikomas didvyriu ir atsisakoma išduoti Lietuvos teisingumui?
4. Jei tokių faktų šio muziejaus ekspozicijoje nėra, tai kyla sekantis klausimas – kodėl šiame muziejuje yra iškraipoma istorija ir istorijos faktai šiame muziejuje pateikiami selektyviai ir manipuliatyviai?
5. Jei šio muziejaus ekspozicijoje yra iškraipoma istorija ir istoriniai faktai pateikiami selektyviai ir manipuliatyviai, tai kyla sekantis klausimas – kodėl Lietuvos institucijos žiūri pro pirštus į tokių melo istorijos muziejų vekimą ir Lietuvos šmeižimą, bei jų vykdomą antivalstybinę, prieš Lietuvą nukreiptą veiklą?
Turint galvoje, kad neproporcingai didelę dalį tarp komunistų ir represinių struktūrų vadovų sudarė žydai, galima manau teigti, kad lietuvius Stalino laikais žudė ir į Sibirą trėmė žydai, buvę šių lietuvių kaimynai.
Kas įtaria, kad Lietuvoje veikia komercinės bendrovės UAB „Lietuviai žudė žydus” (direktor Faina K.) ir UAB „Landsbergis tai jūsų nepriklausomybė” (faktinis vadovas Vytautas L.), tie nesupranta, kad tai ne dvi atskiros, savarankiškos įmonės, tai didesnės, tarptautinės rusų, vokiečių ir žydų kapitalo įmonių grupės „Abromovich, Hodorkovsky, Fridman, Kasparov i tovariščhi”, registruotos Izraelyje, filijalai.
Trečios firmos, kuriai priklausai ir pats, vadavietė Maskvoje?
Firmos Kremliuje faktinis vadovas Vova Putin, ten kiniečių kapitalas. Jei reikia kontaktų, kreipkitės į Faina K., ponia per Moiše K. sujungs tiesiai su Vova.
Pirma Holokausto buvo pirmoji bolševikinė okupacija, kuri ir sutrikdė nusistovėjusius žydų-lietuvių santykius. Pradėti nuo „kaimynų” lietuvių, nutylint „kaimynės” SSSR įdirbį okupuotoje Lietuvoje, yra apsimestinis, o ne šventas naivumas.