Edvardas Čiuldė. Povų gūžta, netikras angelas ir 7 mirtinos nuodėmės

Jau seniai politologijoje yra vartojamas vadizmo terminas, tačiau nuo praeitos savaitės dramatiškų įvykių Baltųjų rūmų ovaliniame kabinete, kaip atrodo bent man, atėjo laikas politologinės refleksijos sferoje prisijaukinti povizmo pavadinimą.

Kai dabar, jau po dingtelėjusios minties apie povo uodegos sindromą, iš naujo žiūriu įsiplieskusio apsižodžiavimo skandalo tarp Trampo, jo aplinkos ir Zelenskio video medžiagą, jaučiu, kad mano akys su judančia kamera pirmiausiai stebi, tarkime, ima ir jau palaipsniui skenuoja ne ką kitą, o tai – kaip yra įrengta ir tarsi pagal idėją turėtų būti estetiškai apipavidalinta povų ar povo gūžta. Čia taip tiršta nuo artefaktų, siekiančių suteikti aplinkai sunkiasvorio, bet skoningo iškilmingumo pobūdį, kad žmogaus sielai tokioje  perkrautoje erdvėje tarp kaukių, prabangių stalinių lempų, giluminių veidrodžių, buvusių prezidentų portretų ir kitų sunkiai atpažįstamų legendinio kabineto reliktų beveik nelieka vietos, kur būtų galima įsiterpti.

Taigi, kaip atrodo bent man, politologiniame legendinių vietų žemėlapyje „povo gūžtos“ pavadinimas prašosi būti kataloguojamas ne menkesniu laipsniu nei nuoroda į „huilo bunkerį“.

Toliau plėtojant metaforą, būtų galima pasakyti, kad aptariamu atveju povai pabandė savo sparnais užplakti Zelenskį, savo uodegomis išstumti jį iš rato, tačiau povizmo pavadinimas, regis, įgyja labiau apibrėžtą ir dalykinį turinį, kai pagal apturėto įvykio pavyzdį matome, jog tikriausiai būtent taip derėtų pavadinti abejingumo kito žmogaus (tautos) nelaimei, kai drauge nepraleidžiama proga pasipuikauti, išpūsti savo uodegą, precedentą.

Kita vertus, kad ir kaip būtų tai sunku ne vienam iš mūsų pripažinti, būtent čia aprašyti povai tapo sveiko proto revoliucijos JAV paukščiais, kuriems, kaip atrodo, deja, to sveiko proto revoliucijos principų kol kas, pasėjus didelį sumaištį tautose, dar nepavyko perkelti į užsienio politiką.

Kaip prisimename, Trampas sako, kad Zelenskis nėra angelas arba yra netikras angelas.

Čia vis dėlto ne tas atvejis, kai skiriame tikrą ir netikrą zuikį, ar ne?

( – Kadaise aš buvau tikras Vėžlys, – sako sunkiai atsidusdamas netikras vėžlys iš „Alisos stebuklų šalyje“).

Ką dabar būtų galima pasakyti daugiau nei tai, kad ačiū Dievui, jog Zelenskis nėra angelas ar juolab, kas būtų dar baisiau, netikras angelas.

Kažkur esu girdėjęs, kad rytų krikščionybėje yra net įvardijama tokia žmogaus puikybės spektro nuodėmė kaip angelizmas, o vakarų pasaulyje ir už Bažnyčios ribų girdisi skardus perspėjimas, kad nereikėtų stengtis būti šventesniam už popiežių.

Baigtinės būtybės „žmogus“ tobulas grožis, – jeigu čia būtų galima pritaikyti pavaduojančią etiką estetikos kategoriją, – kaip tik ir suspindi jo baigtinumo manifestacijose. Ypač toks tikro žmogaus substancinis tikrumas, kaip turėjime progą pastebėti, skaudžiai pasimato tarp burbuliuojančių povų, kai žmogus daro tai, ką reikia daryti, net ir atsimušdamas į savo baigtinumo ribas.

Baigtinė būtybės „žmogus“ baigtinumas tikriausiai nėra joks trūkumas, turint galvoje, kad tik tokia baigtinė būtybė iš savo baigtinumo syvų išaugina tai, ką apytikriai vadiname filosofija (nefilosofuoja ne tik Dievas, bet ir angelas), tokia baigtinė būtybė yra kategorinio moralinio imperatyvo funkcionavimo pavyzdinė būtybė ir būtinybė (angelo šventumas iškrinta iš taip pareigos idėja reguliuojamos sferos), galiausiais tik mums žinoma baigtinė protinga būtybė rūšiniu pavadinimu „žmogus“ turi Tėvynės idėją tikrąją, o ne perkeltine prasme, kaip didžiausią turtą, kurį gali įgyti arba prarasti baigtinė būtybė kiekvienu atskiru atveju.

Prieš keletą dienų delfi.lt portale perskaičiau Paulius Jurkevičiaus straipsnį apie tai – kaip Lietuvoje galima atpažinti trumpistus net pagal 7 požymius, kai žodis „trumpistas“ čia tikriausiai turėtų rodyti beribį Jurkevičiaus šmaikštumą, tiesa?

Iš pradžių, perskaičius straipsnio pavadinimą, pažadantį tokį atpažinimo laukimo nuotykį, šmėstelėjo mintelė, kad delfi.lt autorius net pranoksta XV a. pasirodžiusio veikalo „Raganų kūjis“ sumanytojus, kurie dažniausiai tesugebėdavę nurodyti tik vieną, t. y. sanguliavimo su piktąja dvasia raganos požymį. Tačiau, perkaitęs straipsnį, privalau pastebėti, kad išankstinis lyginimas čia buvo nekorektiškas, nes inkvizicijos vadovėlis šiaip ar taip yra rimtas akademinis veikalas (jo autoriai greitai po veikalo pasirodymo, jeigu neklystu, buvo pasmerkti tos pačios inkvizicijos teisme), o P. Jurkevičiaus rašinėlis liudija tik mūsų laikų niekingumą ir totalinį proto nuosmukį.

Baigdamas privalau prisipažinti, kad apie povo uodegos pradygimo metamorfozes esu rašęs ir anksčiau novelėje „Povo uodegos sindromas“. Malonaus pasiskaitymo!