Edvardas Čiuldė. Prezidentas Gitanas Nausėda neatlaikė viščiukų akistatos su Remigijumi Žemaitaičiu

Kaip visi gerai girdėjome, ko neįmanoma buvo neišgirsti, prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad neva už žmones gąsdinančias ir visuomenę klaidinančias kalbas apie politinės aukštuomenės planų kardinaliai padidinti karines išlaidas nepagrįstumą erezijos skleidėjas Žemaitaitis turėtų sėsti į teisiamųjų suolą.

Žmogiškai LR prezidentą nesunku suprasti, jam be jokios abejonės buvo labai pikta ir apmaudu, kad Žemaitaitis išjuokė, sukarikatūrino ir apgaulingai interpretavo didžiąją dalimi Nausėdos užsidegimu išbudintą iniciatyvą jau nuo kitų metų padidinti šalies gynybai skirtas lėšas iki 5 ar 6 proc. nuo BVP.

Jeigu norite, Žemaitaičio piktdžiugiškai išsakoma nuomonė apie tokius planus yra kažkas panašaus į prezidento dar tik pradėto ir įsčiose tebetūnančio kūdikėlio viešą apspjaudymą (gerai dar, kad ne apipjaustymą), juolab kad Žemaitaitis meluoja susiriesdamas, savo vojažuose po provinciją įtikinėdamas liaudį, jog dėl naujų gynybos planų bus nusavinti žmonių indėliai bankuose. Vaje vaje…

Tačiau, net jeigu JE nominaliai ir būtų teisus dėl to, kad melas gali būti baudžiamas teisiškai, jojo bandymas pagąsdinti Žemaitaitį teismais, sankcijomis ar net kalėjimu neabejotinai yra didžiausia Nausėdos klaida per visą jo politinę karjerą, taigi, tokia klaida, kuria jo oponentas šioje situacijoje nedelsdamas nė sekundės ir pasinaudojo, paskelbdamas apie pradėtą jo atžvilgiu politinį persekiojimą, ir, dar neseniai tvirtinęs, kad demokratija yra blogiausia valdymo forma, dabar jau visu balsu pragydęs apie tai, jog prezidento ištaros kvestionuoja demokratinės ir teisinės visuomenė principus, yra nukreiptos prieš godotiną kaip akies vyzdys demokratinėje visuomenėje žodžio laisvę. Kas dabar galėtų paneigti, kad Nausėda tokiu savo prezidentiniu pasisakymu kaip tik nevalingai ir suteikė Žemaitaičiui indulgenciją nuo bet kokio tolesnio, teisėto ar neteisėto, teisinio persekiojimo, kuris aptariamu atveju suinteresuotosios pusės jau visados būtų kvalifikuojamas kaip politinis susidorojimas ir jau nežinia – kaip čia būtų galima teisinėmis priemonėmis paneigti tokį kažkam patogų dalykų padėties įvaizdinimą? Kitaip tariant, Nausėda šioje situacijoje ant auksinio padėklo atidavė kozirius Žemaitaičiui, sau pasilikęs asketišką stovėjimą basomis ant ledo.

Kodėl, kaip atrodo bent man, ne tik labai padorus žmogus, bet ir akylas politikas, niekados anksčiau nepridaręs plika akimi pastebimų klaidų, dabar taip skaudžiai apsiriko? Neturiu jokio kito paaiškinimo, o tik tokį, daugiau ir mažiau tikėtiną, kad prezidentas dabar yra stipriai nusilpęs dėl ištikusios jį panikos krizės, kai, pradėjęs kompaniją už radikalaus išlaidų gynybai padidinimą, prezidentas su ekonomisto pamušalu ima atsitokėti – o kur bus galima rasti išteklių tokio tikslo, kuriuo abejoti būtų šventvagiška, įgyvendinimui?

Pasirinkęs tokį kelią, privalai žengti į priekį net ir stenėdamas, apsisukti ir pabėgti jau neįmanomą, nepralaimint visko, ar ne?

Ar sakote, kad paskutiniu momentu tai buvo žaidimas va bank, siekiant įsiteikti Trampui? Tikriausiai taip ir buvo, tačiau nebejotina yra ir tai, kad Nausėda tokį rizikingą kūlverstį pasirinko ne dėl kažkokio savo vaizduotės kaprizingumo, o siekdamas kuo efektyviau atstovauti tautos interesams. Gyvenimas parodys – ar tai buvo teisingas pasirinkimas?

Kita vertus, kaip dabar būtų galima praleisti progą, nepavogravus apie tai – kokios rūšies fenomenas yra tas Žemaitaitis mūsų politinėje padangėje?

Žiūrint tomistiniu požiūriu, kad blogis yra gėrio trūkumas, Žemaitaitis neabejotinai yra sutirštinto blogio įsikūnijimas.

Kita vertus, kad ir kaip man nepatiktų ar patiktų Žemaitaitis kaip žmogus, asmuo, anas vis tik įkūnija ne kažkokį savo asmeninio blogio perteklių, o yra politinės sistemos falšo ir nepakankamumo manifestacija, atsirandanti, kai toks daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.

Kas dar nežino Lietuvoje, kad Žemaitaitį užaugino konservatorių kiaulių choro žviegimas, įgarsinęs mitą apie antisemitą.

Tačiau tas pats Žemaitaitis ir toliau yra penimas Konstitucinio teismo, pasirinkusio politinio užsiangažavimo kryptį, nepakankamumo būti Konstituciniu teismu, įsipareigojusiu ginti Konstitucijos raidę ir dvasią.

Įdomu, kad politinės sistemos trūkumu aptariamu atveju tampa būtent Augėjo arklidžių perteklius.

Žemaitaitį savaip pamaitina ir tos mūsų politinės ir teisinės sistemos žaizdos syvai, kai demokratinius procesus šioje šalyje, kaip parodė paskutiniai įvykiai, vis labiau pakeičia parazitinis prokurokratijos įsigalėjimas arba, kitaip tariant, neteisinis prokurorų kastos savivaliavimas. Toliau šia kryptimi judėdami nukeliausime tiesiai į tvartą, taigi, gelbstint demokratijos padėtį, kaip deguonis žuviai, išmestai ant kranto, yra reikalingas kuo skubesnis teisinės sistemos pertvarkymas, įsteigiant prisiekusiųjų teismo instituciją.

Kaip atrodo bent man, pavojų kelia ne tai, kad Žemaitaičio liežuvis yra gerai pakabintas, o greičiau tai, jog jo bendražygiams niekas niekur nekalba, kad jo Brėmeno muzikantų komandą sudaro tik asilai…