Konferencijos „Žmogaus teisės šiuolaikinėje Lietuvoje-teisėti piliečių lūkesčiai ir jų realizavimas“, įvykusios gruodžio 14 d. Seime, priimtos rezoliucijos baigiamojoje dalyje visi geros valios Lietuvos piliečiai yra raginami „telktis taikiam, bet ryžtingam nacionaliniam pasipriešinimui prieš galutinį Lietuvos valstybės suvereniteto panaikinimą, kurį mums ruošia valdžioje esantys nusikalstamų organizacijų atstovai“, tačiau ypač atkreipia dėmesį čia daroma išvada: „Bet koks pritarimas ES viršūnių siekiams panaikinti Lietuvos suvereniteto likučius ir patį šalies valstybingumą bus laikomi Lietuvos Tėvynės išdavyste“.
Nekyla didesnių abejonių, kad ši išvada pirmiausiai yra taikytina valdančiosios klikos atstovams. Kiltų klausimas nebent tik dėl pirmavimo laurų, jeigu Ingrida Šimonytė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Aušrinė Armonaitė and Co užsimanytų varžytis tarpusavyje dėl išdaviko Nr.1 titulo. Kaip atrodo bent man, daugiausiai šansų laimėti tokias žiurkių lenktynes vis dėlto turi Čmil. Tačiau blogiausia yra tai, kad šiandien valdžią Lietuvoje užtūpusiųjų išdavystė jau yra įgijusį sisteminį pobūdį, valdžia vis labiau nusistovi kaip stabilios struktūros proditorokratijos (lot. proditor – išdavikas) darinys.
Sisteminį proditokratijos pobūdį dabartinio šaukimo valdžia įgyja jau negatyviu pagrindu, visas svarbiausias savo veiklos intencijas grįsdama LR Konstitucijos preambulės postulato, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, neigimu. Kaip jau yra tekę ne kartą konstatuoti, tokia valdžia iš esmės veikia nekonstitucinėje erdvėje, yra pučo valdžia.
Taigi, konferencijos išvada apie galimą išdavystės įsisiautėjimą nėra spalvų sutirštinimas, kaip kartais pasitaiko diskusijose tarp žmonių, karštai ginančių savo įsitikinimus. Anaiptol! Tokia išvada leidžia atsekti įvykių nuoseklumą, taigi, tai, kas mums atrodė taip pasibaisėtinai nelogiška, suprasti kaip logišką įvykių seką išdavystės logikos požiūriu. Taip suprantant šią valdžią, nesunku nuspėti kitus valdančiųjų žingsnius, kurie, švelniai tariant, nieko gero nežada Lietuvai ir tautiečiams.
Žiūrint iš mūsų taško, tai reiškia, kad nėra reikalo mums stengtis atkentėti visą tokios valdžios kadenciją, ją reikėtų bandyti nutraukti atsiradus nors mažiausiai progai, o individualiai sukilti galima ir be progos, ar ne? Kiekviena išdavikų valdžios minutė yra populiacijos pažeminimas, o uždelsta minutė – nemotyvuotas kančių pratęsimas.
Kitas klausimas, kad išdavystės, net jeigu jos niekinga esmė būtų pridengta puikiausiomis drapanomis, negalima palikti be atsako, išdavikai vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau turėtų būti nubausti. Kaip atrodo bent man, kitus rinkimus pirmiausiai turi šansus laimėti ta politinė jėga, kuri dabartinio šaukimo valdančiosios koalicijos palikimą pasiryžtų aptarti pro išdavystės anatomijos prizmę, forsuotų ne tik politinį, moralinį, bet ir teisinį valstybės suvereniteto naikinimo pasekmių įvertinimą.
Tokia valdžia, be visa ko kito, neskaniai atsiduoda maldeikienybe…
____________________________
po žiemos
netrukus
nieko nelaukus
vėl
viskas
atgys
krakmolas
jau
kaupiasi
kankorėžinėje
liaukoje
ir
kyla
į viršų
vyrams
taip
protas
pamažėliais
užkyla
į galvą
o
ir
vampyras
ragaus
ten
sulą
pakeitęs
tik
spalvą
ten
kur buvo
išdaviko
statulos
liks
drėgnai
pripėduota
į užribį
