Man niekados netrukdė besiiriantys prieš srovę žmonės, net jeigu jų demonstruojamos nuomonės būdavo itin trikdančios ir keistos. Kad ir kaip žiūrėtume, keistaminčiai nėra toks didelis iššūkis vaizduotei kaip keistalyčiai, apie kurių egzistavimą esame girdėję, bet niekas nežino – kas tai yra?
Kaip atrodo bent man, net ir labiausiai egzotiška nuomonė gali būti kritiškai pamatuojama ir panaudojama, keliant klusimą – o gal ir čia slypi dalelytė tiesos?
Daug didesnė bėda yra tai, kad laikui bėgant yra nuvalkiojamos, o kartais dėl pernelyg dažno kartojimo sudėvimos iki skutų didžiosios, žmogui kaip oras reikalingas tiesos. Taip dažnai atsitinka, kai svarbiausios žmonijai tiesos yra skelbiamos ypač netalentingai arba ant visuotinai pripažintų tiesų į kelią bando išjoti labai negrabus raitelis.
Neatsitiktinai vienas iš Dievo įsakymų skelbia: neminėk Dievo vardo be reikalo!
Kita vertus, jau mūsų kasdieninė patirtis kužda, kad ir moralės vardo pernelyg dažnas kartojimas, lėkštas, kaip įprasta tarp mūsų, moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu (taigi, kylančiu ne iš baimės, noro pasirodyti ar naudos siekimo) atsakomybės naštos prisiėmimu. Jeigu tau, brolyti, iš tiesų rūpi moralės reikalai, parodyk doro elgesio pavyzdį, pernelyg nesirūpindamas apie tai pranešti visam pasauliui, kaip ta kudakuojanti višta, padėjusi kiaušinį. Galimas daiktas, pabandęs tai padaryti ir geriau perpratęs, kaip galiausiai yra sunku atsikratyti savanaudiškumo kupros, prarasi norą kitus mokyti gražaus elgesio ir pamokslauti be reikalo.
Tikriausiai neatsitiktinai šventaisiais Bažnyčios pripažinti žmonės, dažniausiai viešai mušėsi į krūtinę, išpažindami savo nuodėmingumą, o mus gražaus elgesio pirmiausiai skuba pamokyti, švelniai tariant, labai neaiškūs tipeliai.
Nekvestionuojant šventos kunigų pareigos bendruomenėje ir tėvų teisės savo šeimose pamokslauti, drauge nesunku pastebėti, kad kitais atvejais pamokslavimas žemina žmogų, nes jį leidžia traktuoti kaip morališkai žemesnio rango būtybę, kurią reikia pamokyti, be to, kaip tokią kvailą būtybę, kuri nesupranta, jog daug kalbantis apie dorovę mėgėjas pakalbėti nebūtinai pats yra doras žmogus ( dažnai būna atvirkščiai).
Nesiūlau Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzche) žodžiais, kad, siekiant išgelbėti moralę, reikėtų uždrausti vartoti moralės vardą, patikėti be išlygų, tačiau turime progą dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad kartais entuziastingas svarbių dalykų profanavimas tampa ne mažesnio laipsnio naikinančia stichija nei įsimetęs erozijos užkratas.
GinkDie, nedrįsčiau net pagalvoti, kad, siekiant išgelbėti tautos idėją, reikėtų uždrausti vartoti žodį „tauta“. Tačiau drauge peršasi išvada, kad ir čia mes kažką persūdėme arba nepasūdėme, jeigu jaunimui toks diskursas tampa vis mažiau įdomus, prėskas, o tautininkų užkeikimai neretai jau yra pasitinkami su neslepiama alergija.
Tautos refleksija turėtų būti labiau reljefiška nei mes sugebėjome išpopuliarinti, ar ne? Dar niekur dorai mūsų padangėje nesigirdėjo tautos sąvokos, atitinkančios šiandienines realijas, paaiškinimo, tačiau net ir prisiekę tautininkai dėl to nejaučia trūkumo, nekvaršina sau galvos, kartodami senus užkeikimus.
Tačiau dabar pasakysiu net pačiam sau neįtikėtiną dalyką, kad tokioje nepavydėtinoje situacijoje tautos idėjai pastaruoju metu neretai gyvybingumo įpūsdavo kontroversijos, kylančios iš piktų išpuolių.
Neringa Putinaitė pernelyg nesivaržė, bandydama įtikinti visuomenę, kad Jonas Basanavičius buvo psichinis ligonis.
Andai tokia Neringa Putinaitė pernelyg nesivaržė, bandydama įtikinti visuomenę, kad Jonas Basanavičius buvo psichinis ligonis. Tai, žinoma, nesąmonė, tačiau tokia štai nesąmonė, tuo metu, regis, turėjo pozityvią reikšmę, nes skaudžiai pašiaušė žmonių nuomones ir išprovokavo priešingą reakciją nei buvo suplanavusi dezinformacijos pranešėja.
Taip Putinaitė, kaip atrodo, anąkart, labai to pati nenorėdama, pasitarnavo tautinės sąmonės žadinimui, panašiai kaip tokios Rūtos Vanagaitės paaiškinimai, kad suimtas ir kankinamas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas pats save iškastravo, iššaukė baisų žmonių pasipiktinimą ir daugelį paskatino nuodugniau pasidomėti partizaninio karo peripetijomis.
Tačiau istorinė situacija labai stipriai pasikeitė ir jau šiomis dienomis pasirodęs viešumoje Putinaitės įtikinėjimas, kad tautos idėja ir laisvė yra ne tik skirtingi, bet ir priešingi dalykai yra vertintinas ne tiek kaip žiaurus, tarkime, fantasmagoriškas nesusipratimas, kiek (greičiau) kaip Lietuvoje valdančios klikos įvykdyto politinės išdavystės akto sąmoningas pateisinimas ir intelektinis apipavidalinimas.
Galbūt kažką panašiai Putinaitė yra kalbėjusi ir anksčiau, tačiau dabar tokie paistalai apie tautos idėjos ir laisvės siekio priešingybę mūsų padangėje įgyja naują sąskambį. Kas čia keičiasi iš esmės, jeigu toks supriešinimas šiandien jau yra traktuotinas ne kaip apgailėtinas liapsusas, bet kaip sisteminis pasirinkimas?
Žinia, Ingrida Šimonytė aplink save sutelkė pašlemėkų gaują, kuri ragina tautos idėją išmesti į šiukšlyną, bando įpiršti išvadą, kad lietuviškos tautinės tapatybės ugdymas ir lietuvių tautinė kultūros puoselėjimas yra reakcingas reiškinys (sic). Kaip kitaip tokias iniciatyvas būtų galima pavadinti, jeigu ne totalinio nusiginklavimo prieš imperiją kraupiu pavyzdžiu?..
Praeitą kartą atkreipiau dėmesį, kad Putinaitė, siekdama pažeminti poetą, sako, kad vertingiausias Justino Marcinkevičiaus kūrinys yra jo vaikams skirta poemėlė „Grybų karas“.
Leiskite ir man pasinaudoti grybo prasmėvaizdžiu arba, dar tiksliau tariant, gausaus grybų dygimo po lietaus įvaizdžiu. Ar pastebėjote, kad neįtikėtinas tautos niekinimas Lietuvoje prasidėjo labai staigiai ir tarsi iš nieko, pasipylė kaip grybai po lietaus, suvešėto taip našiai, tarsi žemė dėl tautos dergimo šungrybių spartesnio dygimo būtų palaistyta gausiu finansų lietumi iš neprietelius debesų…
Kaip tautos idėja dera ar nedera su laisvės siekiu, pakalbėsime kitą kartą. O užbaigti šią dalį norėčiau pacituojant vakarykščio Putinaitės straipsnio pasažą, kuris turėtų būti įtraukiamas į niekšybės chrestomatiją kaip ypač įsidėmėtinas atvejis. Taigi: „Marcinkevičiaus pradinis trilogijos sumanymas buvo kiek kitas. Trečioji poema (po „Mindaugo“ ir „Katedros“) turėjo būti apie „socialistinės lietuvių nacijos gimimą kančiose“. Kitaip tariant, laiminga lietuvių tautos dramos pabaiga turėjo būti susieta su tautiškumo įsiliejimu į socialistinę naciją. Kodėl ši poema nebuvo parašyta, sužinosim, jei kada nors tyrėjams bus atvertas Marcinkevičiaus archyvas“.
Ar Putinaitė sugebėjo įlįsti į J.Marcinkevičiaus galvą ir sužinoti apie niekam nežinomus jo planus daug geriau nei čia sugebėdavo orientuotis pats poetas?
Tiesą sakant, net ir aš niekados nebūčiau patikėjęs, kad Putinaitė gali taip imti ir staiga pasmirsti, nusidažyti visomis niekšybės vaivorykštės spalvomis…
Na, apie Vanago „zygdarbius” net nepradesiu analizuoti. Koktu. Bet kokia tauta, tokie ir jos didvyriai. Man Lietuvos didvyriai, ju dvasia baigesi su LDK pabaiga. Ir nieko ypatingo, kad LT vis daugiau privista va tokiu Putinaiciu 🙂 Patys save sugriauzit ir sunaikinsit. Praeities nusikaltimai niekur nedings. Uz viska teks susimoketi labai auksta ir skaudzia kaina. Nepriklausomybes laikmetis parode kuria linkme nujudejote 🙁 Tapote kolonija, tapote ne tik savo valdziasudziu, kuriuos patys 30 metu ir renkate, nes neturite tautines Valios ir Isminties, bet ir visu kolektyviniu vakaru chaluje! O juk chalujizmas, tai profesija mielieji, su visa moksliniu laipsniu virtine 🙂 Taip, kad sitose studijose jus pasiekete profesuros lygi! Todel va ir priviso visokiu Putinaiciu ir viso kito dvasinio meslo, kuri anksciau ar veliau pats Dievas, Karma, Likimas, vadinkit kaip norit, iskuops, isvedins, istrins net varda, nes Bumerangas visada gryzta pas seimininka. Nereikia stebetis, nes viskas kas vyksta dabar LT, tai jusu visu savo tautos suvireniteto ir identiteto isunaikinimo ir isdavystes pasekme. Ir deja, tai tik pradzia. Pats Kurejas jums baigia surasyti saskaita, kuri artimiausiu metu bus pateikta… Bus graudu, liudna ir be galimybes islikti. Ir niekas jums nepades nelaimeje. Nei jusu naujieji seimininkai, nei ju NATO, nes jus tik ju liguistu ambiciju bei planu igyvendinimo irankis ir busimas karo laukas, kuris bus jums paskutinis ir beslovis 🙁
Vincai, kuris visuose portaluose skelbi „naujieną” apie J. Marcinkevičiaus apdovanojimus, juk tokius pat komunistų partijos prizus turi ir propesorius marksizmo dėstytojas, kuris Lietuvą „išvadavo”
Atsiliepiant i didžiuli rezonansa 1991Letuvoje sukelusi J Marcinkeviciauskurybos fakta beo stromo ir Venslovos diskusijas-visame kame buvo regima tas pats –tauta neturi gerio ir blogio,galimo ir negalimo kriteriju Gyvendama absurdo vergijoje,kur gimsta tik galingo bejegiskumo jausmas,visuomene iprastai nesiryzta susikurti grieztos aksiologiniu vertybių skales,nes ji ir toliau pasiryžusi gyventi iprastuoju mentaliniu viduriu:taip nepaliaujamai blogejancio gyvenimo ir laisvos demokratines Lietuvos,taep akivaizdžiausiu nesamoniu ir klusnaus laikimo geresnio rytojaus kuri ateisianti skelbia Sajudzio propagandiniai ruporai tarp gerio ir blogio tarp niekšybes ir kilnumo kas Marcinkeviciaus kūryboje kristalizuojasi tautines sąmones israiska: vidurys-tai Lietuva9suprask,tarp vergijos ir laisves) Isidemetina,jog anaiptol ne pagrindinis „dvidesimojopavasario“ poemos herojus taria
„As lenkiuosi tik tvirtam,
O ne lepsiui.Ir ne tam,
Kurs pries veja lenkia spranda
As lenkiuosi tam,kurs kanda
Jeigu tu dantis turi,kask,draskyk mane ,Kairy
Paguldyk mane ant menciu
Tu esi is tu bedančiu
Tau reiketu pienu mist
Ir mamytes kruti zist
O darbu,sakau tau,vaike
Siais laikais be galo reikia,-o bendrabučio komendantas!
Kraujas ir pelenai“ kurinys nukelia lietuvi i vokiečiu okupacijos laikmeti-gedingiausia tautos deme:
Taip taip,jo rankos moke žmones kasti
Ir nesipriesinti-tai vergo rankos
O,jeigu jos isdroze butu sautuva,
Tik viena sautuva-gal nebutu šiandien
To kraujo,tos ugnies! Gal ir nebutu
Tu ranku,nuleistu bejegiskai,akiu
Kaltai beziurinciu i savo mirti…
Gal daug tu rankubutu ginkla rade
Ir vietoj kryžiaus ji dabar pakeltu…“
Toliau sioje poemoje seka pamastymai apie gudriu ir klastingu priesu atsiustaji kryziu,išmokiusi lietuvi aklo nuolankumo(kaip tarsi apie nūdiena rasyta) (o šiandienos aspektu,praejus per 30 metu,0) o veliau pabyra kaltinimais tame tarpe ir siuo:
Tu išdavikas.Menkysta,
Išmokiusi tiktai vergauti
O vargas motinai nunai
Kuri tave dar maza vyste!
Nes nežinodama jinai
Ant ranku supo išdavyste….“
Tad gal as neprasilenkiu su tiesa,sakydamas ,jog manoji tauta-isdavikiska?! Si tiesiog senai paniekino individa ,asmenybe,kuria sis tautos dainius uzzdare tevyneje! Tai uždaryk mane tėvyne savyje ,kaip giesme gerklėje nirtis uždaro….. si niksingumo apoteoze Lietuvos atgimimo istorijoje išliks kaip paranojine tautos sąmones disfunkcija ,kuri ateityje išaugins pernelyg karciu vaisiu: emigracija,tautos genofondo savinaika… Ir kaip ,kokiu budu as galiuduoti“amziu tiems,kurie jo nori/ ir kurie i amziu teise turi…“? Kaip duoti amziu tiems, kurie pilna burna burnoja:mums reikia pakelti dar viena kloda,i kuri atsiremtu kertiniai,laimingiausi pasulio akmenys,kurie dar atsimenaLenina,Kirovo juoka (plg)?! Ir siulo: praeiti pirmaja didziuju arimu vaga,(tubut Lietuvoje,buvusioje viena is didziuju Kremliaus maitintoju(turiu omeny zemes uki)… ismokt pirmuosius dekretus apie zeme ir taika PLG „Tik tada mes ,ieškodami savo saknu iesisim i ugni. Cia musu pradžia ir musu esme“
Palauk,išsivemsiu…..
Negaliu as nieko tokiems niekadejams patiketi nei protu ,nei sirdimi,nei samone nei pasąmone…. Ir ne todel jog toji esme –ne mano esme,kaip vakar ,taip ir šiandien Greiciau todel,jog „ziuriu i Lietuva tarsi lenta-sitiek trinta,ir vis matau joje to seeno bruksnio zyme“-as kitaip nei Marcinkevicius-isdavyste,menkyste niekinga menkavertiskuma,kretiniška idiotizma….Kitaip nei poetas-„nejaugi as tik vienas pastatytas stovet,mastyt ir viska atsiminti? Ne tik išdavystes,ne tik „statybine medžiaga“ bet ir daug ko kito,kas nestato ir nerikiuoja manes i lygia greta su veidmainiais,mutantais,ypatomis ir nezmonemis:nesuvokiančiais kur tiesa,kur-melas,kur-slykstybe….
Transliuodamas ale savo erudicija, bent klaidas issivalyk, nes net nepadoru tave skaityti 🙁
J.Marcinkevičius
1957 m. LTSR valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“
1969 m. LTSR valstybinė premija už dramą-poemą „Mindaugas“
Kandidatas į LKP CK narius. Nuo 1985 m. LSSR AT deputatas, tai čia viskas gerai, o Grybauskaitės, Nausėdos ir šimtų nomenklatūros funkcionierių narystė, pareigos, veikla ir „tėvynės meilė” – blogai ? Ar taip pat gerai ? Girdėjom kaip konservai ne vieną kartą ragino „kažką” dekomunizuoti ir t.t. Jovalas ir tiek.
Ir ka? Tau Marcinkevicius uzkliuvo?! Tai gal atmerk savo pabrinkusias akis ir paziurek kokioje syknaskyleje tupi savo ale laisvoje LT!!! Gal pasikrapstyk savo asmenyje, nes Asmenybe rave pavadinti butu nusikaltimas! Jums visiems, kolektyviu vakaru chalujams ir rusafobiniams zombiams iki Justino, kaip girtai bezdzionei suns poza iki Sanchajaus! Jus busimas poligonas ir ne daugiau!
Tuo nereikia stebėtis. Naujieji kolaborantai niekšybės metodologiją yra išmokę atmintinai, nuo ankstesnių, nei Berijos laikų.
Į tos, atsiprašant, autorės rašliavą nereikia kreipti jokio dėmesio. Nei „putinaitė”, nei „vyt toleikis”, nei „k.sabaliauskaitė” net tarp abejingų Lietuvos valstybei neturi jokios klausytojų (skaitytojų) auditorijos. Vienintelis tokių rašinėtojų tikslas visiškai sutampa su iš pasalų puolančio šunėko viauksėjimu, bandant kaip nors pasirodyti. Lygiai taip pat elgiasi ir persigėręs valkata, viešai besituštinantis ant tako.
Puikiai pasakyta!!!
Ir ka? Tau Marcinkevicius uzkliuvo?! Tai gal atmerk savo pabrinkusias akis ir paziurek kokioje syknaskyleje tupi savo ale laisvoje LT!!! Gal pasikrapstyk savo asmenyje, nes Asmenybe rave pavadinti butu nusikaltimas! Jums visiems, kolektyviu vakaru chalujams ir rusafobiniams zombiams iki Justino, kaip girtai bezdzionei suns poza iki Sanchajaus! Jus busimas poligonas ir ne daugiau!