Krikščionybė yra meilės religija, kitaip nepasakysi, meilė čia yra suprantama kaip aukščiausioji dorybė. Per visą Šventąjį Raštą tikriausiai neužtiksime nė menkiausios užuominos, leidžiančios pateisinti neapykantą.
‚Mylėk savo artimą kaip pats save“ – geriausiai žinomas ir dažniausiai prisimenamas krikščionybės priesakas. Tačiau meilės užduotis krikščionybėje yra išpažįstama dar radikalesniu pavidalu nei mums jaukus ir ne taip jau sunkiai įgyvendinamas raginimas mylėti savo artimą, nes Šventajame Rašte yra užsimenama ir apie pareigą galiausiai pamilti net savo priešus.
Ar jūs įsivaizduojate galimybę pamilti Hitlerį, nekalbant apie Putiną?
Ar tyra kaip skustuvo ašmenys po Bučos žmonių prievartautojų kaklu ir staigi kaip užšąlantis kibire vanduo per vasaros karščius neapykanta iš tiesų nedera su krikščioniška pasaulėžiūra?
Atrodytų, kad atsakymas į tokį klausimą turėtų būti labai paprastas, tačiau intuicija kužda, kad ne viskas čia yra taip aišku ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip rašo iškilusis krikščionių filosofas Josef Pieper, krikščioniškoji filosofija nuo ne krikščioniškosios, be kita ko, skiriasi ne tuo, kad moka rasti geresnius sprendimus, skiriamasis krikščioniškosios filosofijos bruožas esą ir yra tas, kad ji ne geresnius sprendimus randa, o labiau negu kuri nors kita filosofija jaučia paslaptį.
Krikščionybė esą komplikuoja mąstymą, reikalaudama išlaikyti įtampą, viršijančią įprastus mąstymo sunkumus, neleisdama nutekėti atsakymui dailiai numelioruotu pagal racionalistinius kanonus metodinės drausmės kanalu. Todėl galima būtų pasakyti ir taip, kad krikščioniškos tiesos nepasiduoda įprastam mūsų reliatyvistiniais laikais tiesos kanalizacijos procesui pagal visuotinai pripažintus racionalistinės harmonijos lėkštumo metodus.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, krikščionybė kaip meilės religija jokiu būdu neišpažįsta meilės kaip kvailos begalybės. Nesakau, kad neapykanta yra kita meilės pusė, tikrai to netvirtinu, nors būna ir taip, kad, susituokę iš meilės, ilgiau pagyvenę sutuoktiniai pradeda jausti vienas kitam baisią neapykantą. Tokiu atveju, jeigu turėtume galimybė numatyti ateitį, būtų galima sakyti, kad ji ištekėjo, o jis vedė iš neapykantos. O kalbant daug rimčiau, pravartu bus pastebėti, kad meilės atpažinimui vis tik yra reikalinga kažkokia nuovoka apie neapykantą kaip meilės ribą, kaip jos negatyvų reljefą, kažin ar atpažintume meilės saldumą, jeigu nieko nežinotume apie neapykantos kartėlį.
Vienoje TV laidoje girdėjau Kaune anksčiau gerai žinomos konservatorių veikėjos graudų pasakojimą apie tai – kaip okupantai trėmė, kankino, žlugdė visą jos šeimą, tačiau nė vienas iš tos kankinių šeimos narių esą nepersiėmė neapykantos užkratu. Toks pasakojimas skambėjo išties didingai, atrodo labai spindulingai, ekrane virš kažkieno galvos užsidegusi nervingai žybsėjo aureolė, tačiau man drauge vaidenosi, kad anoji yra taip entuziastingai įtikėjusi neapykantos neturėjimo gėriu, jog buvos pasiruošusi čia pat išbučiuoti kanopas okupantui. Drauge, labai prašau, patikėkite, kad, taip užsipuldamas vargšą žmogų, tikrai nenoriu pasirodyti principingesnis už kitus, kai užvis labiausiai dabar man rūpi krikščioniškojo mokymo mįslingumas, kur neapykantos esmės didesnis ar mažesnis nutylėjimas taip pat yra labai iškalbingas procesas.
Žavingoji žurnalistė ir eseistė Goda J. neseniai Delfi.lt portale paskelbė straipsnį labai aiškiai orientuojančiu pavadinimu – „ Lietuviai – rusiškų keiksmažodžių laive“. Kaip galima buvo spėti jau iš pavadinimo, Gogai, atsiprašau, Godai nepatinka rusiškų keiksmažodžių vartojimas kovotojų prieš Putino ordas retorikoje.
Kad visiems būtų aiškiau, kas čia turima galvoje, ta pati Goda, pademonstravusi neeilinius filologinius sugebėjimus, išvertė išgarsėjusį rusišką keiksmažodį į lietuvių kalbą. Ne, nesakykite, rusiškai skamba įtaigiau. Todėl pasakysiu taip, įsikišk, Goda, tą rusiško veiksmažodžio vertimą į lietuvių kalbą drauge su visu kariniu laivu, pati žinai – kur.
Negaliu sutikti, kad rusiškas keiksmažodis dėl visiems mums žinomo konteksto tapęs verbaliniu pasipriešinimo simboliu būtų išniekintas, išverčiant jį į lietuvių kalbą. Tačiau, žinoma, ne dėl vieno rusiško keiksmažodžio čia keliamas šaršalas, Godai dėl estetinių sumetimų apskritai nepatinka smerkiančių Putino kariaunos veiksmus žmonių retorikos šiurkštumas, nepasakius – neapykantos kalba. Ji tvirtina, kad tokie pseudopatriotai pirmieji nertų į krūmus, Putino kariaunai pasirodžius Lietuvoje.
Įsivaizduoju, kad mūsų rašytojėlė baksnoja klavišus, rašydama minėtą straipsnį, o aplink jos kojas uodega daužosi mylimas katinas. Atsikėlusi nuo kėdės ir pašėrusi katiną, ji pasikelia į puikybę, ir toliau jau nuo padebesių parašo, kad nešvankiai kalbančius patriotus yra galima atpažinti pagal jų nusiteikimą nerti į krūmus, pasirodžius okupanto karinėms pajėgoms.
Kažkada panašiai toks Andrius Šedžius, perėmęs iš Kazimieros Prunskienės vadovavimą prorusiškai partijėlei, išdidžiai tvirtino, kad, atėjus rusams, vadinamieji patriotai pirmieji pasislėptų po šluota. Ar tai reiškia, kad tokie kaip Šedžius jau niekur nebesislėptų, okupantą pasitikdami su gėlėmis? Nežinau nežinau… Tačiau žinau, tikrai neabejoju, kad ta pati Goda piktavalius atėjūnus pasitiktų su rusiškais keiksmažodžiais, nesirūpindama vertimo tikslumu.
Labai atidžiai išklausiau viešoje erdvėje paskelbtą profesoriaus Alvydo Jokubaičio paskaitos „Kodėl be krikščionybės sunku suprasti politiką?“ įrašą. Kai profesoriaus vardas mūsų laikais atpigo dar labiau nei krentantys medžių lapai rudenį (ne vienas iš jų įtvirtina savo statusą rydamas išmatas krištoliniuose induose nuo Atviros Lietuvos fondo nukrauto stalo), A. Jokubaičio vieši pasisakymai yra atgaiva sielai dar ir dėl to, kad čia susitinkame su profesoriaus iškilia, klasikine to žodžio reikšme nuomonės išsakymu, kai iš to kiekvienas gali pasisemti tikros išminties.
Taip ir šįkart profesorius paliudijo savo aukštą statusą didingu retorikos prasiveržimu ir atskirais minties žybtelėjimais, pavyzdžiui, poringėje apie homoseksualizmą. Tačiau man drauge pasilieka nesmagus įspūdis dėl to, kad krikščionybė gali būti suprantama dar ir kaip būdas pasislėpti nuo savęs, o krikščioniška žmogaus prigimties samprata leidžia jeigu ne pateisinti Putino nusikaltimus, tai bent pabandyti mūsų siaubą po Bučos įstatyti į racionalizacijos seką.
Kaip atrodo bent man, to paaiškinti žmogaus prigimties polinkio į blogį teoremos pagrindu jau neįmanoma. Čia labiau pravestų nelabojo paminėjimas, tačiau, kaip atrodo, universiteto profesoriui nepritinka prie mantijos minėti nelabąjį…
