Edvardas Čiuldė. Šaunuolė ta Edita Mildažytė!

Po visą Lietuvą pasklido klyksmai, staugimas ir lojimas dėl to, jog neva Edita Mildažytė autorinėje TV laidoje „Svečiuose pas Editą“ nepagarbiai pakalbino laidos viešnią Beatą Tiškevič.

 Susiradau tą laidą LRT mediatekoje ir apturėjau neįtikėtiną intelektinį nuotykį. Trumpai tariant, tai buvo labai pagarbi, net su skoningu pameilikavimu (B. Tiškevič čia yra vadinama moterimi – paslaptimi) kalbinamam žmogui laida, tačiau išties pribloškiantis, nelauktas dalykas šioje laidoje yra E.Mildažytės formuluojamų klausimų konceptualumas, tiesiai sakant, gilumas, filosofinis įkrautumas. Kaip atrodo bent man, ši laida turėtų būti parodyta universiteto studentams filosofijos paskaitose. Patikėkite, žinau tai, ką sakau.

Nesakau, kad E.Mildažytė čia pranoko pati save, tačiau drįstu tvirtinti, kad legendinė žurnalistė (prabėgomis prisiminkime bent jos vestas TV„ Bėdų turgaus“ laidas, kuriuose ne tik būdavo įvardijamos, bet ir sprendžiamos problemos, siekiama padėti skurstantiesiems) aptariamo susitikimo eteryje metu pasiekė aukščiausią savo karjeros tašką.

Nenorėdamas skaitytojui sugadinti malonumo pačiam apturėti nuotykį, nieko iš vykusio pokalbio stengsiuosi nepacituoti (neslėpsiu, kad sunku susiturėti), dėmesį sutelkdamas į antraeiles aplinkybes.

Tikriausiai ne antraeilė, o trečiaeilė aplinkybė yra ir tai, kad aš šiandien kaltai klausiu savo žmonos – kaip būtų galima imti ir neįsimylėti tos E.Mildažytės, mielos, žavingos, protingos moters, ar tai įmanoma iš principo?

Ką tik E.Mildažytę pasmerkė ir Lietuvos liberalaus jaunimo sąjunga. Nesuprantu, kodėl taip užsiangažavęs jaunimėlis kišasi į vyrų ir moterų pokalbius

Jau nuo seno žinau, kad moterys yra geresnioji žmonijos dalis (vyrai dažniausiai būna vidutinybės, o tarp moterų svyravimo amplitudė yra nepalyginamai platesnė – čia šalia gausios tuštučių armijos pasitaiko atrasti ir tokius asmenybės deimantus kaip „ Svečiuose pas Editą“ vedėja), tačiau po minėtos laidos peržiūros tikriausia tapsiu prisiekusiu moters ikonos garbintoju, taigi feministu nesuklastota to žodžio reikšme.

Truputėlį nustebino, kad iš esmės nepalankiai apie laidą atsiliepė ir B.Tiškevič, kuri, žinoma, savo charizma neprilygsta E.Mildažytei, bet vis dėlto yra simpatiška moteris ir žinoma visuomenės veikėja.

Tikriausiai B.Tiškevič išgąsdino formuluojamų klausimų keblumas, filosofinis konceptualumas, tai yra tokie dalykai, kurie tampa sunkiai įkandami popso kultūros atstovei. Neįtikina, kad laidos viešnią surikdė E. Mildažytės pateiktų klausimų atvirumas, žinant tą faktą, kad B.Tiškevič yra laidos „ Negėda “, kur iš tiesų pernelyg nesigėdijant kalbama ir apie tai, kaip moterys galėtų ar net privalėtų pasitenkinti su sekso žaisliukų pagalba, vedėja (kad ir kaip ten būtų, bet apie tokius dalykus kalbančios moterys praranda paslapties aurą).

Rašydamas šį sakinį prisiminiau, kad vienas Froido mokinys, apgynęs disertaciją cinizmo tema, cinizmą apibrėžė kaip drovuolio kaukę. Kažką panašaus prisipažinti B.Tiškevič laidoje lenkė ir E.Mildažytė, tačiau, kaip jau esu pasižadėjęs, apie vykusio pokalbio turinį – nesiplėsiu. Kita vertus, dideliu E.Mildažytės minėtos laidos privalumas yra tai, kad rimti klausimai čia buvo užduodami neįsitempus, tarsi ir atsipalaidavus, vos ne juokaujamu tonu, jaukiai šnekučiuojantis, nutūpus ant sofos.

Dabar pats laikas būtų prisipažinti, kad maždaug prieš dešimtmetį lrytas.lt portale net keletą kartu esu atkreipęs dėmesį į šio straipsnelio heroję – B.Tiškevič. Ką tada rašiau – nelabai prisimenu, tikriausiai užkliuvo šios, tuomet dar labai jaunos, moters netramdomas aktyvizmas feminizmo frontuose. Tačiau dabar, esant progai, paminėsiu kelias nesmagias detales, kurias anksčiau jaučiau pareigą nutylėti.

Kažkada iš tiesų B.Tiškevič nemaloniai nuvylė, besiguosdama tuo, kad bendrojo lavinimo lietuviškoje mokykloje buvo priversta skaityti Žemaitę, tarsi garbioji lietuviškos raštijos klasikė, geniali rašytoja būtų kažkoks nesusipratimas, gadinantis mergelių skonį.

Galima daiktas, B. Tiškevič bjaurėtis vertė nemadinga rašytojos skarelė arba suvokti tikrąją Žemaitės kūrybos vertę trukdė tarp lėkštųjų žmonių įsivyravę stereotipai. Tačiau jeigu feminizmas nėra tik tuštučių užsiėmimas, tai būtent Žemaitė turėtų būti laikoma iškiliausia feminizmo ikona.

Ką tik E.Mildažytę pasmerkė ir Lietuvos liberalaus jaunimo sąjunga. Nesuprantu, kodėl taip užsiangažavęs jaunimėlis kišasi į vyrų ir moterų pokalbius, nes, kaip atrodo bent man, žiūrinčiam į pasaulį pro subjektyvumo akinius, Liberalaus jaunimo arba, tarkime, Tolerantiškojo jaunimo sąjungos atstovauja trečiajai lyčiai.