Buvo galima viltis, kad dėl prezidento Gitano Nausėdos posakio apie išvyką prie ežero su mergina lesbietės ir gėjai patriukšmaus dieną kitą ir nurims.
Tačiau aistros toliau yra kaitinamos, bangos kilnojamos, laivelis siūbuojamas. Žinoma, labai įdomu yra jau tai, kodėl būtent lesbietės ir gėjai plėšosi demonstruodami savo susirūpinimą moters orumu? Ar būtent jie jau pagal savo seksualinę orientaciją yra kovotojai prieš bjaurų išnaudotoją vyrą? Tiesą sakant, mane per visą mano sąmoningą gyvenimą pasibaisėtinai išnaudojo moterys, tačiau to nesigailiu, dažniausiai tai prisimenu su nostalgija ir būčiau linkęs pakartoti.
Kalbos apie tai, kad suvienytomis gėjų ir lesbiečių pastangomis tokiu būdu yra kovojama prieš patriarchalumo liekanas modernioje Lietuvos visuomenėje, kelia tik juoką, nes, kur ne kur, o Lietuvoje, ką rodo vyraujantys papročiai ir valdžios piramidės formavimo principai, matriachatas veikia neužsikirsdamas pagal menkai modifikuotą archetipinį pavyzdį.
Daug liūdniau yra tai, kad gėjai ir lesbietės jau vien dėl savo lytinės orientacijos dedasi pašvęsti žmogaus teisių gynimo misijai, tokiu būdu kraupiai kompromituodami žmogaus teisių gynimo užduotį, apdergdami visą politinį kraštovaizdį. Iš tiesų, reikia užgimti su kiaulės akimis, kad tokius dalykus imtum ir be refleksijos sutapatintum, savo lytinės orientacijos pagrindu pradėtum tapatintis su Vakarų civilizacijos vėliavnešiais. Žmogaus teisės liečia labiau giluminius dalykus nei seksualinių orientacijų derivacijos.
Jeigu ta publika atpratytų G. Nausėdą nuo metaforų, tuo niekas nepasibaigtų
Prezidentas G. Nausėda tikriausiai ir pats supranta, kad jis nepadarė klaidos, jokiu būdu nesuklydo nei tą kartą, kai užsiminė apie lietuviškosios dvasios puoselėjimą, nei dabar, pavartojęs žaismingas metaforas. Norint mušti, visados bus randama reikiamas pagalys. Jeigu ta publika atpratytų G. Nausėdą nuo metaforų, tuo niekas nepasibaigtų, kita kartą prezidentas būtų paprašytas nešioti įsisegęs LGBT ženkliuką ar pan. Svarbiausia čia jiems yra užknisti negyvai nereikšmingomis smulkmenomis išsirinktą užpuolimui asmenį, išbandyti tiražuojamais marazmais žmogaus kantrybę. Tai – padugnių taktika.
TV laidoje „Lietuva kalba“ tą labai akivaizdžiai ir pademonstravo tokia Margarita Jankauskaitė, savo oponentą, prisipažinusį, kad darbiniuose santykiuose dažniausiai susiduria su moterimis, perspėdama, kreivai nusišypsojusi, kad anas labai rizikuoja, jos žodžiais tariant, užsirauti ant seksizmo problemos.
Buvo truputėlį šleikštu klausytis, tačiau kompensacijos už eterio išniekinimą klausytojai tikriausiai nesulauks, ar ne?
M. Jankauskaitė yra lengviausiai atpažįstamas pavyzdys, kai naujųjų ideologemų pagrindu kuriami galios santykiai, siekiant įbauginti žmones užsirauti ant naujais kontrolieriais apsiskelbusiųjų žviegimo ir mūkimo. Be to, M.Jankaustė yra labai liūdnas pavyzdys, nes ją mes atsimename iš anksčiau, kai ji su nežmogiška energija ragino atiminėti vaikus iš šeimų.
Karvizmas nėra tik nauja vadizmo atmaina ar, tarkime, feminizmo porūšio naujas pogrupis.
Karvizmas nėra tik nauja vadizmo atmaina ar, tarkime, feminizmo porūšio naujas pogrupis. Kita vertus, čia nesiruošiu apsimesti kokiu nors antifeministu, nebandysiu dėvėti svetimos sau kaukės. Paprasčiausiai konstatuoju faktą, jog ne dažnai, o galbūt net labai retai, bet būna taip, jog moteris ima ir sukarvėja, o tai yra dar blogiau nei tada, kai sukūrvėja. Tokia štai metamorfozė. Kaip visi žinome, F.Kafka yra nutapęs drastišką vyro suvabzdėjimo vaizdelį, savo ruožtu moterų išmintis skelbia, jog vyrai (visi!) yra kiaulės, tačiau, kaip atrodo bent man, savo pasekmėmis niekas negali prilygti moters sukarvėjimo stichijai. Nedrįsčiau užsiminėti pseudoklasifikaciją, skirstant moteris į karves ir ne karves, tačiau, kaip atrodo, prasimušanti retkarčiais į paviršių tendencija leidžia apie save žinoti. Be to, galima pastebėti, jog vienos iš jų tokį kompleksą atsineša su prigimtini, kitos įgyja po likimo išbandymų kaip savotišką nuovargio nuo gyvenimo formą.
Nežiūrint to, jog politikos, technologijų, mokslo, galų gale meno, filosofijos pasaulį visų pirma puošia vyrų pavardės, ilgą laiką buvau įsitikinęs, jog geresnioji žmonijos pusė yra moterys. Taigi, nejaugi stojo laikas atsisveikinti su paskutiniąja savo iliuzija? Šiaip ar taip, kai ant svarstyklių užsiropščia karvė, svarstyklių lėkštutė gali pakrypti netikėta kryptimi.
Iš tiesų, esame suvilioti išorinio panašumo, optinės apgaulės arba esame linkę patys save apgaudinėti, kai tebemanome, jog kiekviena moteris privalo turėti kažką nuo tavo motinos širdies arba tapti tavo pirmosios meilės atminties rūšiniu užstatu. Iš kitos pusės žiūrint, kiekviena moteris yra dukra ar mama, kiekvienai yra skirta mylėti ir būti mylimai. Gražiausi žodžiai yra pasakyti apie moteris, bet pasakyta dar labai mažai ir negrabiai. Moteris – dideli paslaptis! Dabar jau žinau, jog moteris išlieka paslaptimi net ir tada, kai jai pačiai jokių paslapčių nebelieka, kai ji tampa rudeninio peizažo dalimi po nuovargio saule.
karviškumą galbūt kažkiek ir vienpusiškai apibrėžčiau kaip radikalų empatijos nebuvimą, nesugebėjimą įsivaizduoti savęs kito vietoje, kaip tobulą nesugebėjimą užjausti.
Savo ruožtu nepaprastai atgrasi gali būti net ir jauna, net labai pieninga žmogaus tipo karvė. Taigi, apie ką čia kalbame, kokia visa to simptomatika? Kaip matome, kyla reikalas tiksliau nusakyti fenomeną, su kuriuo esame ne kartą susidūrę, kuris mus trikdo ir verčia nudelbti akis. Jeigu leistume surizikuoti, karviškumą galbūt kažkiek ir vienpusiškai apibrėžčiau kaip radikalų empatijos nebuvimą, nesugebėjimą įsivaizduoti savęs kito vietoje, kaip tobulą nesugebėjimą užjausti. Taip, būtent taip, mielas skaitytojau, nesugebėjimas gali būti tobulas, defektas – išplėtotas iki tokio lygio, jog tampa fenomeno skiriamuoju bruožu, savotiška negatyvo emblema.
Ne kartą su džiugesiu buvo pastebėta, jog raktines pozicijas Lietuvos politikos olimpe užima moterys. Yra pagrindas tuo didžiuotis, nes, kaip sakoma, ten, kur valdo moterys, stoja taika ir gerovė. Kita vertus, kartais nelabai aiškiu pagrindu Lietuvoje prasimuša tai, ką galėtume pavadinti karviškumu politikoje ar politikos sukarvėjimu. Tiesą sakant, o kaip kitaip pavadinsi tą bjaurią situaciją, kai Lietuvos pareigūnai įdavė Lukašenkos režimui jo oponentus, Lietuvoje valdant moterims. Žodis „išdavystė“ čia kažkam gali pasirodyti pernelyg stipriu išsireiškimu, taigi įvardinkime tai kaip pakankamai iškalbingą išplitusio karviškumo iliustraciją. Šią iliustraciją kartais galime net užuosti iš aukščiausiųjų institucijų padvelkus įrūgusio tvarto kvapams.
Nesakau, jog karvės turi sadistinių polinkių. Karvės nėra sadistės, jos yra tiktai karvės, tačiau – pasirodo – karviškumas kaip socialinis fenomenas gali pranokti net labiausiai liguistas sadizmo formas, kai karvės jau nebesupranta arba nesugeba įsivaizduoti atskirto nuo motinos vaiko kančią.
Karvės neturi širdies!
