Paskutinioji savaitė prieš Rugsėjo 1-ają – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraliais!
Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam, – be nelabojo pagalbos. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…
Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli.
Kita vertus, nors dar nebuvo šalnų, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.
Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks ir yra metų laikų patikrintas šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.
Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.
Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų, SS daliniams sugrįžus į parengties vietas. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.
Putinas savo ruožtu kruvinus reikaliukus užsimojo sutvarkyti dar iki atostogų, karą pradėjęs žiemos pabaigoje, kai speigas jau baigiasi, o įšalas ir sniegas, patogus dalykas vikšrinės technikos parvažiavimui, dar laikosi, kai orkų gaujos, iškentėjusios sunkią žiemą, yra kraštutiniame pasirengimo taške plėšti, žudyti, naikinti, prievartauti vaikus, moteris, net ir kūdikius.
Kaip žinome, ilgiausiai sniegas užsilaiko miškuose, savo ruožtu, jau ir ir ten nutirpus sniegui, Rusijos kariaunos karių iš pusnų atsidengę ir dėl įšalo neblogai išsilaikę lavonai įgyja klasifikacinį žvairų snieguolių pavadinimą (snieguolė – rus. подснежник ). Tokia yra Kremliaus iškrypėlių pradėto karo taksonomija ir estetika.
Niekados nesu bandęs įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, atgimstant gamtai, yra lengviau ant sielos nei rudenį, miškuose kirmijant rudmėsėms. Greičiausia yra taip, jog tai amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip mūsų laikinoje pastogėje įsismarkavus rudeniui jau netrukus urmu pradės kristi medžių lapai.
Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.
X X X
baškirai čiuvašai čečėnai udmurtai buriatai
taip neaprėpiamai pakraščių įvairovei atstovauja išretėjusios rusų kariuomenės gretos
————————————————————————————————-
kur kaip pasiųsto laivo žiurkės ūmai išsilakstė rekrūtai iš dipolio maskva – peterburgas
o ir orkas pamažu ten jau ima pakeisti urkos
X X X
rusija
yra
imperijos
kirminas
kuriam
neduota
tapti
drugeliu
