Apie tai, kaip karo metais siaurėjo ir siaurėjo mano pasaulis, galiu papasakoti papunkčiui.
Žmonijos niekados nelaikiau už neginčytinai tikrą dalyką, bėgant laikui vis dažniau pagalvodamas, kad didžiosios butaforijos vienas iš pavadinimų ir yra „žmonija“.
Ilgai uždarytas už geležinės sienos niekur negalėjau keliauti, o kai laisvės vartai staiga atsivėrė, savo nuostabai supratau, kad visi žmogui duoti klajoklių genties instinktai jau buvo sunykę ir pasaulio vaizdinyje man nieks nepaliko vietos. Kelionių reportažus vertindavau labai atsargiai, įsivaizduodamas, kad dažniausiai pasakojimai apie egzotiškas pasaulio vietoves yra surežisuoti pagal neišsipildžiusių vaikystės svajonių logiką ir galiausiai nuveda į pasakotojo vidinio gyvenimo nykius užkulisius.
Europos sąjunga vis labiau panašėjo į uždarą, viena kryptimi, žemyn laiptais vedantį biurokratijos labirintą, kurį norėjosi iš tolo apeiti net mintyse.
Lietuva jau buvo stipriai apnykusi dėl pasidalijimo į pirmąją ir antrąja Lietuvą, kai pirmoji vystėsi pagreitintu metastazių tempu, o antroji pradėjo atsilikti, išsibarstė kažkur pakeliui dėl sutraukytų žmonių tarpusavio ryšių.
Ypač vargindavo tarp pirmosios ir antrosios Lietuvos išaugusi neperšaunama, bet permatoma stiklo siena, dėl ko normalių refleksų žmogui norėjosi kuo greičiau užsidažyti visomis nepermatomomis spalvomis.
Pasaulis staiga dar labiau susiaurėjo, kai pasimirė mano pasenusi žmona, o po kelių dienų paskui ją iškeliavo mano visiškai iškaršęs kastruotas katinas. Net pelės in corpore pasitraukė iš mūsų namų, galimai įsižeidusio dėl to, kad kažkur pradingo sveiko antagonizmo namų dvasia.
Tik neaprėpiama graužatis pasiliko tūnoti pasaulio dugne.
***
Palyginus su laisvės kaina, mano kasmėnesinės piniginė aukos kovojančiai Ukrainai buvo tokios niekingai mažos, kad varė į pasiutimą ir neviltį. Net ir padidintos tūkstantį kartų, jos būtų likusios vis dar be galo mažos, nes, kaip sakė toks Zenonas, iš be galo mažų dalių gali susidaryti tik be galo mažas daiktas.
To neužteko net kaip išpirkos nuo sąžinės graužaties, kad esu netinkamas karinei rikiuotei.
Buvau didelio karo nereikalinga našta.
Tačiau sapnavau, kad iš nežinojimo ko griebtis, pasigaminau Putino lėlę ir su išaštrintu virbalu pagal vudu technologijas perdūriau tą lėlės vietą, kur turėtų būti žmogaus širdis.
Dar snūduriuodamas, o gal jau prabudęs stebėjau TV reportažą iš Kremliaus, kuriame matėsi vikrus, tarsi po akupunktūros procedūrų, seneliukas su nejudriu nuo prikimšto botulino veidu, sustingusiomis vabalo akimis žiūrintis į mus iš kitos ekrano pusės.
Buvo labai šleikštu, o po to dar ilgai nesmagu ant širdies.
***
pagaliau po daugybės metų mus lydėjo sėkmė ir prasiveržėme
įžengę į vietovę radome ištuštėjusius fortifikacinius įrenginius
visos skruzdėlės jau buvo iškeliavusios
gi debesys ilgai kontroliavę padėtį iš viršaus
traukėsi netvarkingais būriais
atlaisvindami
dangaus žydrynę
oras žydėjo nauja viltimi
ultravioletiniai spinduliai netrukdomi
virto į žemę stulpais
atverdami žvilgsnį
į neįmanomas
negyvo kraštovaizdžio
perspektyvas
vietovė buvo netinkama
natūralizacijai
tačiau mumyse išdidžiai ruseno
nuolanki gyvybės ugnis
prasiveržėme tais kankorėžių epidemijos metais
