Tąkart spaudos konferencijoje, stovėdamas fotoblyksčių šviesos apsemtoje scenoje, ir, dėl susirinkusios žurnalistų minios šurmulio negirdėdamas čia net savo vidinių minčių, buvau intensyviai apklausinėjamas telepatiniu būdu.
– Mokytojau, o kas yra penktoji kolona Lietuvoje, – paklausė kažkas iš salės vidurio.
Atsakiau:
– Tai yra toks bręstantis tylomis, bet energetiškai politikų kalbomis vis pamaitinamas, jų pastūmėjamas vystymosi eigoje į priekį prasikalti kokonas, liaudyje vadinamas kakonu. Paprastai kokonus lėliukės audžia iš šilko (drugiai, skruzdėlės) ar gleivių (vabalai), savo ruožtu, kas dar kitas kažkas galėtų išsiristi iš kakono smarvės, jeigu ne penktoji kolona, a? Kitaip tariant, kiekvienas veisiasi kaip išmano.
– O kas yra didesnis penkiakolonininkas – Žemaitaitis ar Skvernelis, – manęs paklausė nepaprastai išblyškęs, svirduliuojantis jaunuolis, po užduoto klausimo visiškai praradęs jėgas, bet vis dėlto sugebėjęs išsaugoti pusiausvyrą, ranka atsiremdamas į sieną.
Nemačiau reikalo slėpti tikros dalykų padėties, todėl maloniai paaiškinau:
– Vienu metu buvo forsuojami įtarimai, kad išsiskiriantis savo išvaizda tarp kitų politikų, nesumaišomas dėl nepaprastai didelių, išsprogusių kaip vabalo akių Skvernelis yra pirmasis Žemės kolonistas, atvykęs iš svetimos galaktikos, tačiau, bėgant laikui, egzotiškos kilmės politikas prisitaikė prie žmonių planetos papročių, jo andai kaip lazeris švietęs žvilgsnis prigeso, lūpa atvėpo ir įsimaišęs tarp kitų žemės lūzerių anas susiliejo su minia. Savo ruožtu išeivis iš liaudies Žemaitaitis toli gražu nėra panašus į jokį kolonistą, bet greičiau primena kokainistą, ypač tada, kai iš pykčio dėl politinių oponentų kliauzių jo akių vyzdžiai susiaurėja, tapdami panašūs į britvos ašmenis. Nors ir neklausėte, bet geros valios vedamas atsakysiu, kad ir Paluckas neturi nieko bendro su penkiakoloninikais, taigi, sėkmingai triūsiantis ne tik Vyriausybės veiklos baruose, bet ir plantacijų Brazilijoje ir Turkijoje priežiūros frontuose premjera gali pretenduoti būti pavadintas nebent trečiafrontiniku.
– O kokios lyties yra ta penktoji kolona, kaip jie veisiasi, – paklausė manęs mergina iš salės kairės, po to iš drovumo parvirtusi ant nugaros ir pradėjusi minti kojytėmis.
Atsakiau kaip niekados aiškiai ir tvirtai, bet jau šį kartą nematydamas jokio reikalo kažką pameluoti:
– Tai yra keistalyčiai, juos apdulkina vėjas ir rusų šnipai.
– Taigi, kas vis dėlto yra ta penktoji kolona, – paklausė manęs kažkoks bailys iš salės, pasislėpęs už kito žmogaus nugaros.
„Kokie vis dėlto jie yra glušiai, nesuprantantys žmonių kalbos, nė vieno doro žodžio“, – pagalvojau sau pats, nusprendęs galiausiai atsakyti į šį pasikartojantį klausimą skvarbesne nei įprastas mekenimas poezijos kalba, atšauti eilėraščio forma, suinstaliuota pagal „Raganų kūjo“ pateiktą metodologinį pavyzdį – kaip reikia ne tik įvardyti pavojingą reiškinį, bet ir pateikti jo atpažinimo priemones bei numatyti būdus, leidžiančius užkardyti tokio reiškinio nepageidautinas pasekmes.
***
tokius balandžius
reikėtų pašalinti
iš tobulos
valstybės
mikliai
nes
-visur landžioja
-negerbia
jo aukštybės
ir valstiečių
dergia (sic)
ant paminklų
matosi
kad netrukus
reikės pašalinti
ir angliakasius kurmius
nes
-pneumatiniais
plaktukais
imituoja
tuščias
šūvių papliūpas
-kasasi
po pačiais pamatais
-pasikaso
ne ten kur reikia
žydinčias kriaušes reikės
nes
-pina
įtartinos formos vaisius
-suformuoja
palankią
opiniją
riaušėms
…………………………
nors
žinoma
tą
reikėtų
pirmiausiai
kuris
girtas
dabar
nes
-nėra čia ko
girtis
Rusicizmas, parašytas kursyvu, yra tarsi šūdo gabaliukas, įdėtas į plastiko maišelį.