Didžiųjų metų švenčių išvakarėse, belikus 1 dienai iki Kūčių Seimas tyliai, nepastebimai, tarsi bijodamas atkreipti didesnį dėmesį patvirtino ilgai ruoštą Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“. Už tokio plano patvirtinimą balsavo 81 Seimo narys. Kaip atrodo, tai yra dabartinio Seimo balsuotojų magiškasis skaičius, nes už Petro Gražulio pašalinimą iš Seimo taip pat balsavo panašus skaičius Seimo entuziastų.
Apie šią vizija vadinamą ilgai kurptą nesąmonę esu rašęs ne kartą (Žr. čia, čia ir čia). Taigi bent iš mano pusės jau viskas tarsi ir yra pasakyta, nebūtų jokio reikalo kartotis. Tačiau drauge negaliu neatkreipti dėmesio į dar kartą pademonstruotą kraštutinį cinizmą minėto plano priėmimo Seime metu, skelbiant, kad strateginiu planu pavadintas dokumentas, be visa ko kito, yra orientuotas į demografinių šalies problemų sprendimą, kai savo ruožtu to dokumento tekste yra bandoma įpiršti nuomonę, jog valstybės parama daugiavaikėms šeimoms yra valstybinio atsilikimo požymis (nesunku suprasti, kad užkulisinė tokios lengvai pelnomos išvados mintis yra apie tai, kad negalima prioretizuoti daugiavaikės šeimos interesų, nes tokiu atveju neva yra pažeidžiami bevaikės homoseksualios poros lygiateisiškumo interesai arba, kitaip tariant, demografinių problemų sprendimo naštą plano rengėjai yra linkę užkrauti ant homoseksualų laibų pečių).
Pasižadėjau nesikartoti, tačiau tai, kad Ingridos Šimonytės į krūvą suburti bendraminčiai su tokiu savo planu ketino praslinkti patyliukais, įpareigoja garsiai įvertinti parengto dokumento, kaip atrodo žiūrint iš mano varpinės, nešvankumo mastelį. Taigi, kaip atrodo bent man, toks strateginis planas ir jo patvirtinimas Seime yra moralinis Černobylis arba bent jau ne mažesnio užmojo afera nei, tarkime, ta, kuri yra pavadinta „Ignitis“ vardu.
Ar sakote, kad nereikėtų lyginti nesulyginamų dalykų, kai vienu atveju žmonės gali nukentėti ir nukenčia finansiškai, o kitu atveju randame tik infliacinių žodžių krūvą, kuri, nežiūrint nieko, tarsi ir negali mums sutrukdyti nugyventi savo gyvenimus.
Tačiau patvirtintas Seime strateginis planas „Lietuva – 2050“, kaip atrodo bent man, gali tapti, bėgant laikui, figos lapeliu, patogiu pridengiant prieš Lietuvą nukreiptus, orientuotus į valstybės sunaikinimą, taigi – blogiausius ketinimus. Kita vertus, užtenka jau to, kad tokio plano rengimas 2 metus ir jo patvirtinimas Seime yra kažkas panašaus į srutų rezervuarų periodišką išlaistymą ant populiacijos galvų iš aukštai pakilusių valdančiosios koalicijos sraigtasparnių. Tarkime, kad kitos koalicijos, atėjusios į valdžią, pasistengs kuo greičiau tokius planus panaikinti, tačiau mums dar liks ne tokia paprasta užduotis – kaip atsiplauti.
Tai strateginis šalies pažangos planas, kurio „lyrinis herojus“ jau toli gražu yra ne tauta, o kažkokia ištautinta ir drauge nupolitinta, ne šeimos pagrindu atsirandanti hermafroditų masė.
Jau turėjau progą atkreipti dėmesį, taigi dabar jau tikrai pasikartosiu, vėl pastebėdamas, kad faktas, jog šio dokumento paruošimas valstybės biudžetui kainavo 455 tūkst. eurų, leidžia mums kelti klausimas – ar skambiai ateities vizija „Lietuva 2050“ pavadintas lėkštų tekstų rinkinys nėra korupcinis projektas?
Kas be ko, niekas nė iš tolo nedrįstų pagalvoti, kad iš tokio projekto finansavimo galėjo papilnėti pačios I. Šimonytės kišenė, tačiau ne tokia jau neįtikėtina būtų kita hipotezė, kad ta pati I. Šimonytė nėra linkusi pernelyg taupyti, kai valstybės pinigai yra įdarbinami antilietuviškos kohortos suklijavimo reikalui.
Kaip atrodo, tai galėtų reikšti, kad eilė mus lydėjusių nesusipratimų nėra tik dėl I. Šimonytės lenkiškos kilmės atsitiktinai, per neapsižiūrėjimą į viešumą prasprūdę kuriozai, o yra labai kietai suveržtos piktos valios, kuri siekia tokiai antilietuviškai veiklai suteikti struktūrinį pagrindą, apsireiškimas. Vadinamosios Pažangos tarybos atrinkimas ir tokios tarybos pasirinkta kryptis modeliuojant Lietuvos ateitį, ruošiant strateginį planą „Lietuva – 2050“ tarsi ir liudija tokią įvykių versiją.
Keista, turėčiau džiaugtis bent dėl to, kad šis atgrasus savo turiniu strateginis planas, be visa ko kito, buvo parengtas labai negrabiai, nemokšiškai, kartas nuo karto pagardinant jį žemesniųjų klasių moksleivių lygio „auksinėmis mintimis“, tačiau net ir tai nepralinksmina, pabandžius įsivaizduoti, kad jie kiekvieną iš mūsų laiko už tokį nieko nereiškiantį padarą, kurį lengva yra priversti ryti net š.
_______________________________
tai strateginis planas
iš tribūnos pasakė Pranas
kur jau niekam netrūko energijos
ir matėsi kaip brėkšta rytojaus fonas
vokus tada iškart pramerkė
kažko nudžiugęs lavonas
„Dokumento ateities vizija „Lietuva 2050“ paruošimas valstybės biudžetui kainavo 455 tūkst. eurų, ar lėkštų tekstų rinkinys nėra korupcinis projektas?” Mačiau kas ir kaip tokius dokumentus ruošia. Tai pinigų plovimas, tai korupcija. Ta vizija su tikrove neturi nieko bendro.
Stipriai klystate. Ta vizija su tikrove neturi nieko bendro gal būt šiandien, bet ji taps tikrove 2050-ais. Juk pagal ją bus vystoma valstybė, pagal ją priimami nauji įstatymai, pagal ją dirbs Vyriausybė, ministerijos, kitos valstybės tarnybos, pagal ją bus vykdomas švietimas, vystoma kultūra ir t.t. ir pan. Tokie dokumentai Seime priimami ne dėl juoko, o jie yra vėliau įgyvendinami. Ir tai negalima nuleisti juokais, taip padarytas nusikaltimas prieš lietuvių tautą ir jos valstybę Lietuvą. Gal būt tie 81 nelaimėlis šiandien ir nesuprato už ką ir dėl ko balsuoja, gal net nėra tos vizijos iki gali ir perskaitę, bet jie atliko juodą mauro darbą. Lygiai taip pat, kaip jie aklai, neskaitę dokumento balsavo už Lisabonos sutartį. Laimei kiti susigaudė ir nebalsavo, tai mus ir išgelbėjo. O kas šiuo atveju mus išgelbės? Niekas, tik mes patys galime išsigelbėti išrinkę padoresnį Seimą (ir prezidentą), kuris atšauktų šią nesąmonę. Ir tai yra ne juokai. Tylėti ir apsimesti neregiu ir kurčiu nebegalima. Juk ši vizija, strategija yra ne kas kita, kaip tik lietuvių tautos sunaikinimo, tiksliau susinakinimo strategija. Nereiks ir ruskių ar ko nors kito, pagal šia viziją susinaikinsime patys.