Edvardas Čiuldė. Struktūrinis tautos perteklius

Žinia, ekonomistai vartoja struktūrinio nedarbo terminą, paprastai taikomą pažymėti tai situacijai, kada atsiranda didelės bedarbių masės dėl pakitusio gamybos pobūdžio, kai, tarkime, atgyvena senosios pramonės šakos, o žmonės vis dar vėluoja prisitaikyti prie naujų darbo rinkos poreikių, persikvalifikuodami ir įgydami naujas profesijas.

Tačiau mane liūdina nepalyginamai keblesnis dalykas, kai siaučiant globalizacijos vėjams, Lietuvoje tituline vadinama lietuvių tauta ne visados dar tiesiogiai, bet su didesniu ar mažesniu kamufliažu vis dažniau yra traktuojama kaip struktūrinis perteklius.

Tiesą sakant, globalizacijos vėjai siaučia visur, tačiau tik dabartinėje Lietuvoje, kaip atrodo bent man, prigimtinė Lietuvos tauta yra traktuojama kaip toks kupantis per viršų, nebetelpantis, neturimas kur padėti, atliekantis nuo pasaulio tvarkos struktūrinis perteklius.
Kodėl taip yra, o dar konkrečiau klausiant, kas tokį požiūrį bando iškišti arba bent toleruoja?

Pradėkime nuo lengviausiai atpažįstamo atvejo, kad taip lietuvių tautą kaip niekam nereikalingą perteklių gali būti linkę atpažinti nedraugiški mums kitataučiai ar jiems už šunį patarnaujantys tautiečiai.

Nesunku suprasti, kad tarptautinio kapitalo išlaikomų leidybos fondų propagandistai, skelbiantys, jog Holokaustą visame pasaulyje sukėlė lietuviai, bando įpiršti įsivaizdavimą, kad lietuvybės puoselėjimas yra niekam nereikalingas piktos sėklos sporų paplatinimas, mažiausiai – pažangos stabdis.

Tačiau krinta į akis ir tai, kad tokie propagandistai, beveik atviru tekstu populiarinantys išvadą apie lietuvių tautą kaip struktūrinį perteklių, drauge labai domisi mūsų šalimi dėl čia sukurtos patogaus gyvenimo infrastruktūros ir palankių išgyvenimui klimatinių sąlygų.

Kita vertus, kartais atrodo, kad ir Lietuvos verslas arba menkiau civilizuoti mūsų šalyje įsikūrusio verslo pajėgumai yra linkę traktuoti lietuvių tautą kaip tokį struktūrinį perteklių, kuris trukdo prisikviesti į šalį daug pigesnę ir mažiau įnoringą darbo jėgą iš kitų šalių ar net žemynų.

O mūsų valdžiai, ar netrukdo lietuvių tauta, negadina nuotaikos pati idėja, kad tauta gali imti ir prisiminti, jog ji, o ne atskiros šeimos ar partijų vadai, yra suverenas, t. y. aukščiausioji valdžia, tikrasis šalies šeimininkas, a?

Ar mūsų valdžiai tauta galiausiai nėra tik balastas?

Kaip atrodo bent man, apie mūsų pačių nereikalingumo vienas kitam baisų nepriteklių garsiai byloja tai, kad mes neturime tokių tautos integralumą stiprinančių mitologinių pasakojimų „vienas už visus, visi už vieną“ kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“ ar panašiai.

Ar sakote, kad priešingą pavyzdį tam, kas čia buvo pasakyta, pateikia pastarųjų dienų istorija apie iš mūšio lauko Ukrainoje pargabentus, didelėmis pastangomis iš priešo atmuštus lietuvio savanorio ne pirmo šviežumo palaikus ir mūsų nusiteikimas pagerbti jo atminimą.

Tačiau dar labiau nei tai, kad nebuvo galimybės greitai palaidoti žuvusį, neramina ta aplinkybė, kad į karą iš Lietuvos buvo išleistas neturintis jokios karinės patirties, netarnavęs kariuomenėje 20 metų jaunuolis, kai patys ukrainiečiai savo tautiečius kariauti kviečia, jeigu neklystu, tik nuo 25 metų amžiaus (garbė jiems dar ir už tai).

Kaip atrodo bent man, jo savanorystės statusas (amžina jam garbė!) neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.

P. S.
Nesunku buvo pastebėti, kad čia įvardytų paradoksų supratimui nėra reikalingas koks nors specialus tautinis užsiangažavimas, užtenka menkiausio normalių sąmonės refleksų žmogaus humanitarinės vaizduotės likučio, leidžiančio nutuokti tikrą dalykų padėtį, ar ne?