Technologinė novelė
Iš paskambinusios mamos balso supratau, kad ji labai išsigandusi. Guodėsi, kad kažkas užmušė jos šunį. Paskubomis primečiau, kad Sargis, rujos metu dažnai nutrūkdavęs nuo grandinės, tikriausiai įkyrėjo kokios nors kalės šeimininkui, kuris neapsikentęs griebėsi drastiškų budelio veiksmų. Suprasti gal ir galima, nors pateisinti – labai sunku. Šunelį rado išmestą pagriovyje su suknežinta kakta.
Tačiau mamai tai buvo ne šiaip naminio gyvūnėlio praradimas. Apskritai mama buvo įsitikinusi, kad kai kurie šunys yra protingesni padarai už žmones. Be visa ko kito, Sargis buvo psichologinė atrama mamai, kurią baugindavo pasakojimai, kad šen bei ten apiplėšė, sumušė ar net nužudė atokiau gyvenančius vienišus žmones.
Šiame kaime taip pat buvo keletas visiškai degradavusių asmenų, kurie vaikščiojo visados užpiltomis akimis, vakarais slampinėdavo aplink tvoras, žiūrinėdami, ką būtų galima nugvelbti. Sargio gerbei reikia pasakyti, kad jis akimirksniu atpažindavo šį tipažą, reaguodamas garsiausiu kaime skalambijimu, urzgimu, pereinančiu į kaukimą, net toli girdimu dantų griežimu. Iš esmės meilus, geraširdis šunelis tokiu atveju užsidėdavo labai pikto šuns, tikro žvėries kaukę. Kaip galima lengvai nuspėti, kaimo naktinės personos savo ruožtu taip pat labai nemėgo šio šuns, kuris be jokio diskretiškumo, mėnuliui patekėjus, jiems į veidą kapotais skiemenimis išsakydavo visa tai, ką žmonės, diplomatiški kaimynai buvo linkę nutylėti, sulindę į savo trobas.
Mamos pasimetimas, praradus dorąjį namų sargą, buvo toks akivaizdus, skaudinantis mus, kad ilgiau svarstyti, ką daryti, nebuvo laiko, tad greitomis nusprendėme, jog imame šunį iš gyvūnų prieglaudos ir iškart vežame mamai į kaimą širdies nuraminimui ir pasidrąsinimui. Nieko nelaukę, negaišdami nė minutės!
Vis tik svarbu buvo išsirinkti tokį žmogaus draugą, kuris būtų vertas jau legendiniu tapusio Sargio vardo. Kaip iškart tapo aišku apsižvalgius prieglaudoje, pamačius šunų įvairovę, veislės kodas čia jau buvo praradęs anksčiau turėtą prasmę, šunys skyrėsi vienas nuo kito pagal individualų savo charakterį. Drauge buvo akivaizdu, kad čia suvežti ir uždaryti – likimo užspeisti, neretai psichologiškai sužaloti šunys. Vienas rotveileris, mums praeinant pro šalį, iš pykčio šokinėjo ant tinklinės tvoros, kandžiodamas vielą, kitas tos pačios veislės nelaimėlis, uždarytas tolėliau, pamatęs žmogų lėkė į tolimiausią narvo kampą, inkšdamas iš baimės. Tačiau trečias rotveileris, vardu Baris, mums tarsi ir tiko, o dar svarbiau, kad labai patiko. Matėsi, kad didžiagalvis šuo veržiasi bendrauti su gero linkinčiais žmonėmis, norėtų artimiau susipažinti, kita vertus, drąsus šunelio žvilgsnis rodė, jog jis turi tvirtą nuomonę apie pašlemėkus, nemėgsta naktimis aplink namus slampinėjančių svetimųjų, o ypač neapkenčia smulkių vagišių, kurie dienomis dedasi padoriais bendrapiliečiais.
Neleidau prieglaudos prižiūrėtojui kišti šunį į bagažinę, pasisodinome jį į mašinos saloną. Žmona vairavo, o aš visą kelią iki kaimo anąjį maitinau, negalėdamas atsistebėti, kur tiek daug gali sutilpti, kaip toks kiekis dešrelių gali sulįsti į vieną organizmą, net ir įvertinus faktą, kad šuo buvo išbadėjęs, badmirys su stažu, su ilgų dienų neprisirijimo patirtimi.
Dar ir naktį, prisibeldus į mamos namus, jis visą laiką ieškojo maisto, kišo galvą į puodus, baisiai nervinosi, kad didelis jo snukis netelpa į kažkokį artipilnį indą su pienu, vartė kibirus, uostinėjo šaldytuvą, trainiojosi aplink spinteles. Kitą vertus, jau tąkart, pamaitinus naują gyventoją, pasisuko kalba apie būtinybę įrengti rotveilerio stotui tinkamą būdą, aprūpinti jį gyvenamuoju plotu, nes senoji Sargio būda buvo pernelyg maža naujajam įnamiui.
Štai dabar ir prasideda pasakėčia arba, kitaip tariant, pamokomoji istorija apie šuns būdą. Mums ryte, skubant į savo darbus, išvykus, mamai neliko nieko kito kaip paprašysi Petro, nagingiausio kaimo žmogaus, andai buvusio kalviu, tačiau iš tiesų visų galų meistro, pastatyti pastogę šuniui naujose namuose. Kol kas Baris buvo paliktas vargti pririštas prie daržinės, tos daržinės duryse išpjovus skylę, kad šunelis turėtų galimybę kur nors pasislėpti subjurus orams.
Šiaip visados mielas ir paslaugus, iš tiesų auksinių rankų kaimynas Petras šįkart mirtinai užsispyrė, sakydamas, kad jam labai neoru būtų imti ir pradėti statyti šunų būdas, girdi, ką pasakytų žmonės, kaimynai, ar nepalaikytų jį puolusiu, visai nusivažiavusiu, matėsi, jog Petras bijosi pašaipų, galinčių kilti dėl tokios jo veiklos, netinkančios didžiajam meistrui, statybos, kalvystės ir dar kitokios amatininkystės guru.
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Petro namai, kuriuos jis pats buvo sau susirentęs, buvo gražiausi visoje apylinkėje, stebino ir jo sodybos priestatų įvairovė, čia be tvarto, sandėlio, kitų tradicinių ūkinių trobesių, buvo ir kompaktiška lentpjūvė, savo reikmėms skirtas malūnas, kažkur pastatų labirinte slėpėsi išmaniai įrengta naminio alaus darykla ir t.t. Taigi buvo galima suprasti, kad Petro sugebėjimų pritaikymas šuns būdos statymui būtų tokia pat šventvagystė kaip atominio reaktoriaus panaudojimas traktoriui varyti mėšlavežio darbuose.
Tačiau mama priminė, kad ji prieš metus kitus garsiajam meistrui buvo paskolinusi tuziną balkių ir didelę krūvą nuobliuotų lentų nuo nebaigtos statyti savo namo mansardos, kuri, mano tėvui mirus, taip ir paliko neužbaigta per amžius, bandydama suderėti, jog, Petrui pastačius būdą, ji nebereikalaus grąžinti anksčiau paskolintų statybinių medžiagų. Žodis „paskolinti“ kaime yra suprantamas truputėlį kitaip nei aiškinama žodynuose, šio žodžio prasmė yra mutavusi ta linkme, jog „paskolinti“ čia reiškia geranorišką nusiteikimą pasidalinti viskuo, be ko žmogelis gali išsiversti, nenumirdamas iš bado, jokiu būdu primygtinai nieko nereikalaujant grąžinti atgalios ( tai būtų pernelyg smulkmeniška), tačiau garbusis meistras mamos užuominą suprato beveik pažodžiui, po savaitė kitos į kiemą milžinišku traktoriumi, išprašytu iš kelininkų, atitempdamas didingų gabaritų Būdą, pastatytą rokoko stiliumi, jau iš tolo kažkiek primenančią garsaus kriminalinio autoriteto pilį Pakaunėje.
Tik su dideliu sąžinės graužesiu šį architektūrinį statinį galiu pavadinti šuns būda įprasta to žodžio reikšme, tai greičiau buvo Versalio rūmai šuniui su anksčiau niekam nežinomais būdų statymo mene patobulinimais, pašiltinimais ir papuošimais. Vaizduotėje tokią būdą galime nusipiešti nebent galvojant apie Rokfelerio rotveileriui tinkamas gyventi patalpas, tačiau įdomiausia tai, jog mūsų Baris, atėjęs čia tarnauti už kiemsargį, Petro pastatytą būdą kardinaliai išbrokavo iškart, jau pirmuoju bandymu, tik vieną kartą, būdą pastačius kieme prie daržinės sienos, įlindęs apsižvalgyti, tekinomis išbėgęs ir niekados daugiau čia nekėlęs kojos – net ir varomas, tempiamas, net ir tokiu atveju, kai būdos viduje buvo padedamas didžiausias skanėstas.
Kaime įsikūręs rotveileris Baris visas dienas leido šalia būdos, darganoms ar šalčiui prispaudus lįsdamas į daržinės vidų, tačiau net šnairomis nežiūrėdamas į savo ištaigingąjį būstą. Nesakau, kad čia susidūrėme su kažkokiu socialinio protesto ar askezės atveju šunų pasaulyje, tačiau šio šuns, parvežto iš prieglaudos, užsispyrimas, demonstruojant savo charakterio tiesmukiškumą, vertė stebėtis…
Numirus Bariui, šią didingą, bet iš esmės nekaltybės stadijoje tebesančią būdą iš mamos iškaulijo žmonės, atvykę iš kito, tolėliau buvusio kaimo. (Kaip matome, garsas apie Petro suręstą būdą buvo pasklidęs plačiai.) Kaip man kažkas jau papasakojo vėliau, atvykėliai vis tik nesugebėjo suprantamai paaiškinti, painiojosi dėl to – kam jiems buvo taip reikalingas šis statinys, kad net ryžosi sunkaus ir gremėzdiško daikto transportavimo vargui: tarsi kalbėjo apie savo planus buvusioje būdoje įsiruošti vištidę, tarsi ruošėsi būdą panaudoti kaip kilnojamąjį grūdų sandėlį ar dar kažką nuveikti.
Tačiau kaimiečiai kėlė dar ir kitą versiją. Esą išsigabenusi būdą šeimininkė labai griežtai laikėsi taisyklės, kad išgėręs sutuoktinis neturi teisės veržtis į namus, yra paliekamas nakvoti už durų. Kadangi principingosios šeimininkės sutuoktinis būdavo girtas kiekvieną dieną, be jokių išeiginių, tokia šuns būda, kaip plakė palaidi liežuviai, neva visų pirma buvo reikalinga savotiškai disidentinį gyvenimo būdą pasirinkusiam tų namų šeimininkui.
Tačiau užpraeitą vasarą jau man pačiam teko įsivelti į šuns būdos statymo kolizijas, palikusias neišdildomą įspūdį mano gyvenimo savivokoje. Žmona, mums atostogaujant kaime, primygtinai rodė pirštu, kad nuo Sargio laikų likusi būda jau visiškai supuvo ir netiko naujam sodybos įnamiui, po aprašytų įvykių čia apsigyvenusiam Reksui. Galima pasakyti net taip, kad išdidžios laikysenos Reksas jau gyveno po atviru dangumi, ant būdos griuvėsių. Taigi buvau raginamas, nieko nelaukiant, pradėti darbus, pastatyti kažkokią stoginę, leidžiančią Reksui pasislėpti nuo žvaigždėto dangaus.
Kaip yra sakoma nuo seno, tikras vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Žinia, tai labai aukštai užkelti reikalavimai, be to, nelabai aišku kokia logine seka visa tai privalome daryti, ką pirmiausiai čia reikėtų pastatyti. Tačiau kartais, demonstruojant labiau atlaidų požiūrį, sakoma, kad tikras vyras turi mokėti pastatyti bent šuns būdą. Kita vertus, kyla klausimas – kur reikėtų ieškoti įkvėpimo, užsimojus tokiems darbams? Kad ir kaip keistai kažkam gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, čia aš likimo nebuvau paliktas visiškai basas ant ledo, turėjau nuo ko atsispirti.
Viena iš ryškiausių praeito amžiaus rusų filosofijos figūra, kaip atrodo, reikėtų laikyti tokį Aleksejų Losevą, gimusį 1897m., o mirusį 1988m., taigi dar prieš užstojant didelėms permainoms sovietinėje visuomenėje. Vadinu jį rusų, o ne sovietiniu filosofu dėl to, kad ši tauri asmenybė toli gražu nesivadovavo prisitaikymo prie sovietinio režimo žaidimo taisyklėmis, išsaugodamas ištikimybę neoplatonizmo stačiatikiškajai versijai.
Jo tyrinėjimai antikos filosofijos sferoje gali būti laikomi reikšmingais net ir pasauliniu mastu. Tačiau dabar man iš atminties išplaukia ta komiškas detalė, kad aptariant Aristotelio metafizikos pagrindines sąvokas, A.Losevas labai dažnai, kur reikia ir kur nereikia, pateikdavo namo pavyzdį, leidžiantį konkrečiai paaiškinti tai, kaip derėtų suprati aristoteline maniera nurodomas keturias daikto priežastis, t. y. materiją (gr. hyle), formą, galop veikiančiąją ir tikslo priežastis kaip daikto būtiškosios raiškos ir jo loginės analizės principus.
Galimas daiktas, filosofijoje pavyzdžiai mažai ką reiškia, dažniausiai jie tik užtemdo esmę, tačiau Aristotelio metafizika, daikto būtį įpareigojanti suprasti kaip neatskiriamą materijos ir formos vienovę (išskyrus du kraštutinius atvejus, t. y. pirmąją materiją ir formų formą arba, kitaip tariant, Dievą), namo pavyzdyje įgydavo monumentalų pavaizdumą.
Kita vertus, viename iš savo pagrindinių darbų, skirtų antikos filosofijos pozicijų atskleidimui, A.Losevas, aptardamas Aristotelio metafizikos paslaptis, iš inercijos pateikė namo pavyzdį ten, kur jo būtinybė buvo labai menka, kai savo ruožtu už kelių pastraipų, tęsiant temą, toks pavyzdys jau tarsi prašėsi pats savaime, buvo ypač svarbus, bet drauge stilistiškai ydingas dėl pernelyg dažno kartojimo, – štai tada A. Losevas ir nurodė į šuns būdos pavyzdį, leidžiantį su ne mažesne sėkme kaip anksčiau konkretizuoti Aristotelio metafizikos nuostatas. Taigi negalima sakyti, kaip jau buvau užsiminęs anksčiau, kad aš, kadaise atidžiai skaitęs A.Losevo darbus, išvis nebuvau susipažinęs su šuns būdos statybos idėja ir būdos būties paslaptimi.
Šuns būdos statybai reikalinga medžiagas radau galutinai užbaigdamas ardyti mansardą, nusikėlęs iš viršaus postorius rastus ir lentgalius. Ta proga verta prisiminti Aristotelio metafizikos nuorodą, kad materija logine prasme yra traktuotina kaip galimybė tapsmui, įgyjant vienokią ar kitokią formą, tampant apibrėžtos formos imtuvu. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad iš bronzos gabalo net ir šiandien galima išsilieti sviedinį senoviškai patrankai, tačiau tokia medžiaga (materija) netinka paplūdimio tinklinio sviedinio gamybai. Taip ir mūsų atveju tapo aišku, kad tokio daikto kaip šuns būda gamyboje dominuojančiu pradu taps inertiška stambiagabaritė medžiaga, formai kaip rūšiniam daikto apibrėžtumui nueinant į antrąjį planą, daiktui gyjant funkciškai sunkiai atpažįstamą postmodernistinį pavidalą. Tačiau ultramodernistinė kūrinio forma jokiu būdu negali tapti pretekstu užsipulti autorių, ar ne?
Pagal Aristotelį, forma daikto raiškoje yra tai, kas teikia daiktui rūšinį apibrėžtumą, o medžiaga yra daikto individualių savybių pagrindas, jo individalumo šaltinis dėl to, jog medžiaga dėl savo inertiškumo niekados iki galo nerealizuoja formos teikiamo rūšinio išsamumo. Čia taip pat galiu pasigirti, kad mano pagamintas daiktas buvo individualus be galo, su niekuo nesumaišomas.
Žiūrint iš Aristotelio metafizikos taško, konkretus individualus daiktas kaip neatskiriama materijos ir formos vienovė gali būtu vadinamas antrąja materija aukštesniosios formos įgijimo atžvilgiu, jeigu turi tokios formos įgijimo galimybę (pavyzdžiui, plyta namo formos atžvilgiu). Visa tikrovė čia įsivaizduojama kaip turinti tikslinę sandarą, kur žemesniosios pakopos tikrovė siekia įgyti aukštesniąją formą. Tokiu būdu tikrovė įsivaizduojama kaip pakopa nuo pakopos kylantys laiptai į grynąją formą, kitaip tariant, formų formą, kuri yra maksimaliai užbaigta tikrovė. Tai – Dievas, kurio būtis yra buvimas aukščiausiuoju laipsniu.
Pagal Aristotelį, Dievas yra pilnutinė aktualizacija be jokios potencialumo (lietuviškai tariant, galimybiškumo), t. y. nematerialumo liekanos. Pažeisdamas įprastą Aristotelio komentavimo kanoną, vis tik pastebėsiu, kad įdomiausias dalykas bent man čia yra šio antikos filosofo sugebėjimas pasigaminti nematerialaus Dievo idėją iš jusliškai reljefiškai apčiuopiamo, t. y. materialaus daikto sąvokos loginės analizės arba gal net greičiau ekstrahavimo būdu, tačiau lieka neaišku – kaip į aristoteliškai suprastą, t. y. teleologinę (gr. telos – tikslas) būties grandinę galėtų būti įjungiamas dabar mano pagamintas daiktas, t. y. šuns būda. Labai šautume pro šalį, jeigu šuns būdos dalyvavimą didžiojoje būties grandinėje pagal naujųjų laikų madą bandytumėme įvaizdinti kiekybiškai, tarkime, keldami klausimą – kiek tokių šuns būdų reikėtų sukrauti viena ant kitos, kad būtų galima pasiekti menulį ar pan. Kita vertus, Aristotelio dvasioje galima pasakyti, kad net šuns būda yra tobulybės viršūnėje, jeigu ji užima savo prigimtinę vietą būties tvarkoje. Be apsimestinio kuklumo pranešu, kad tokia ir buvo mano pagaminta Reksui būda.
Jau buvau užsiminęs, kad dėl statybinės medžiagos savitumo būda turėjo gautis labai masyvi, sunki, nepajudinama iš vietos. Taip ir atsitiko, bet tai netapo priežastimi labai nusiminti, pulti į rezignaciją. Čia aš panaudojau Egipto piramidžių statybos technologinį triuką, pritaikytą nepaprastai sunkių luitų gabenimui, po būdos dugnu pakišęs nelabai storą, bet apvalų rąstelį ir tokiu būdu nuridenęs būdą į reikiamą vietą už kelių metrų.
Žinoma, svarbiausiai yra tai, kad Reksas šią būdą kaip savo brangiuosius namus pripažino be jokių išlygų. Iš karto įlindo čia, įsitaisė, atrado gulėjimo pozą ir ilgai neišlindo, labai ilgai. Ir šiandien jis savo dienas dažniausiai leidžia stebėdamas pasaulį iš būdos angos, pasidėjęs melancholišką snukutį ant savo šuniškų namų slenksčio.
Kaip būda yra svarbi šunų gyvenime, – šią vasarą turėjome galimybę įsitikinti dar kartą ir iš naujo. Būtent šią vasarą savo šunį rujos metu pririšome su papildomais grandinės įtvirtinimais, kad – neduokDie – nenusitrauktų. Tačiau atsitiko taip, kad kalė, kurią Reksas paprastai aplankydavo, atėjus lemtingam metui, dabar, nesulaukusi senojo savo draugo, pati pradėjo lankytis mūsų kieme, kažkaip kartas nuo karto pergudraudama savo šeimininkus, ištrūkdama į laisvę.
Varėme ją iš kiemo, bandėme paaukštinti tvorą, niekas nepadėjo, ji išvyta greitai prisistatydavo iš naujo, įveikdama visas užtvaras, labai vangiai reaguodama į mūsų šūkaliojimus. Kadangi dienomis kieme žaisdavo maži vaikai, nesinorėjo tų cirkų visų akivaizdoje. Tačiau vieną vakarą mes pamatėme tai, ko tikriausiai niekas nebuvo iki mūsų dar matęs, kas ir dabar, rašant šias eilutes, nepaprastai gyvai stovi akyse.
Jau stipriai sutemus tą kartą gėrėme arbatą pavėsinėje per didelę liūtį, kur, kaip sakoma tokiais atvejais, už keletą metrų tamsoje pylė kaip iš kibiro. Kažkas iš vaikų, netyčia išbėgęs į liūtį, grįžo su netikėta žinia, kad Reksas stovi šalia savo būdos per didžiulį lietų, nelysdamas į vidų. Tai buvo taip neįtikėtina, kad visi išgarmėjo pasižiūrėti, man suspėjus dar nesmagiai pagalvoti, kad mano statyta būda, galimas daiktas, nežiūrint įdėtų didingų pastangų, ėmė ir prakiuro, taigi šunelis priverstas stovėti lauke, vengdamas čiurkšlės efekto būdoje.
Reksas iš tiesų stovėjo prie būdos, o iš būdos angos per lietų žybsėjo dvi rudos akys, į mus žiūrėjo išsigandusi kalė („ ką dabar jie pasakys“), kuriai šunelis didžiadvasiškai buvo užleidęs savo vietą.
Kažkas dar bandė kažką reikšmingai numygti, tačiau žodžių, tinkamų tai proga, iš tiesų jau nebuvo, juolab nesinorėjo nieko nei smerkti, nei teisinti. Kai po kelių minučių nuėjau dar kartą pasižiūrėti, iš būdos angos per lietų žybsėjo jau keturios akys.
