2024-12-27, Penktadienis
naujienlaiškis

Edvardas Čiuldė. Švelnusis apartheidas Lietuvoje

Ar iškart pagalvojote apie tai, kad autorius sutirština spalvas, pradėdamas nuo antraštės?

Pasiteisindamas pasakysiu kad, nuoroda į „švelnųjį“ turėtų užganėdinti tuos, kurie baidosi drastiškų išsireiškimų. Kas iš mūsų nemėgsta švelnumo, a? Kita vertus tokia nuoroda primena, kad nėra taip blogai kaip galėtų būti, nes yra pasakyta – nėra ko dabar nusiminti, galiausia bus dar blogiau!

Šiandien pagalvojau, kad apartheido įvardijimas Lietuvos realijoms tinka labiau nei truputėlį pritemtas palyginimas su okupaciniu režimu. Okupaciją suponuoja išorinis įsiveržimas, o apartheidas yra vidinis sprendimas, ar ne?

Kita vertus, nereikėtų užliūliuoti sąmonės švelnumo potyriais, nes varlė įmesta į puodą, pastatytą ant ugnies, iš pradžių taip pat galvojo, kad ją glosto švelnaus vandenėlio bangelės.

Apartheido pavadinimas aptariamu atveju tinka dar ir dėl to, kad, kaip žinome iš istorinių pavyzdžių, apartheidas neretai būna mažumos prievarta daugumai.

Ar reikia retoriškai klausti – kokios daugumo interesai yra apribojami mūsų atveju?

Vis tik kol kas pabandysiu išsiversti be pernelyg įpareigojančios tautos sąvokos, pastebėdamas dalyką, kurio neįmanoma nepastebėti net būnant pusakliu, kad šiandien valdančiosios koalicijos politika jau turėtų būti apibrėžiama kaip lietuvybės, kuri yra daugumos interesas, diskriminacijos ir segregacijos politika.

Tikriausiai kvaila vėl veržtis pro atviras duris, dar kartą primenant visiems žinomus faktus, tačiau nuodėmė būtų dar kartą nepaminėti tokį, kaip atrodo, į normalių refleksų sąmonę negalintį tilpti dalyką, kad Laisvės partija, viena iš valdančiosios koalicijos Lietuvoje kolonų, lietuvių kalbos diskriminacijos užduotį yra įtraukusi į savo partijos programines nuostatas, o partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, pasinaudodama ministrės posto svertais, blokuoja ES fondų 35 milijonų eurų dotaciją, skirtą specialiai lietuvių kalbos skaitmeninimo užduoties įgyvendinimui. Kaip kitaip dar būtų galima pavadinti tokią politiką, jeigu ne apartheido režimu. Kaip atrodo bent man, toks pavadinimas tinka be jokio spalvų sutirštinimo. Kita vertus, neatsitiktinai pasimato tai, kad tautiniu požiūriu apartheido politiką Lietuvoje pradeda įgyvendinti kitataučių arba nutautėjusių asmenų mažuma, neretai prisidengusi pažangizmo vėliavos spalvomis. Tokia ideologinė mažuma, nusprendusi paminti daugumą po padu, yra konjunktūros ir prisitaikėlių legionas, kartas nuo karto pasipildantis aukštųjų idealų atsisakiusių žmonių gretomis.

Kaip jau yra tekę ne kartą priminti, lietuvybės gyvoji versmė yra šeima.

Kas be ko, ši mintis yra vykusiai įkūnyta skulptūrinėje plastikoje „Vargo mokykla“, tačiau noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad būtent šeima buvo lietuvybės ir nepriklausomos valstybės atminties šaltiniu sovietinės okupacijos laikais, kai mūrinių mokyklų šiaip jau buvo pristatyta po visus pašalius, šeima išlieka tokiu pat lietuvybės, gyvybės, atminties ir turiningos ateities perspektyvos šaltiniu taip pat ir mūsų dienomis, kai net kai kurios respektabilios mokymo įstaigos pradeda paklydimo kelionę nuodingame rūke.

Todėl tikriausiai neatsitiktinai mūsų dienomis prasideda forsuotas puolimas prieš šeimą. Geriausias pavyzdys yra vyriausybės ruošiama pažangos gairių programa, kurioje, kaip atrodo, bandoma įpiršti nuomonę, kad prigimtinė šeima, o ypač valstybės parama tokiai šeimai, yra kažkas nepažangaus, ogi, kažkoks atsilikusios ar vėluojančios sąmonės reliktas.

Atrodytų negali būti akivaizdesnio dalyko kaip LR Konstitucijos 38 straipsnyje įkūnytas šeimos sampratos apibrėžimas, tačiau, kaip atrodo, politinėmis pažangizmo idėjomis užsikrėtęs Konstitucinis Teismas (KT) sugebėjo viską išvartyti taip, kai aiškus dalykas patapo visiškai neaiškiu, kraštutinai supainiotu.

Man jau anksčiau palaipsniui ėmė ir susiformavo įspūdis, kad tokio prasmės pakeitimo simboline figūra pirmiausiai yra buvęs KT pirmininkas, dabartinis VDU teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas, o neseniai tokį savo požiūrį išsakiau dar ir viešai. Žinia, D. Žalimas mane už tokią mano nuomonę per pasamdytus advokatus apskundė Visuomenės informavimo etikos komisijai.

Kaip visa tai atrodo iš mano pusės?

Įžengiame į naują sutemų tirštėjimo etapą, kai žmogų galima pradėti persekioti dėl nuomonės turėjimo.

Kaip atrodo bent man, įžengiame į naują sutemų tirštėjimo etapą, kai žmogų galima pradėti persekioti dėl nuomonės turėjimo, arba, tiksliau tariant, dėl pasipiktinimą hierarchams sukėlusio žmogaus iš daugumos įžūlumo savo nuomonę išsakyti viešai (reikėjo ją pasiturėti sau).

Visa ką paporinau aname pasisakyme yra tik nuomonė, nieko daugiau, nuomonė be jokių pridėtinių elementų, nežiūrint jos dygumo. Be visa ko kito, nuomonė buvo įpakuota į meninę formą, kas rodo savotišką oponento pripažinimą.

Kaip sako vienas mano bičiulis, jeigu priešstata persikels į teismus, maža tau nepasirodys, nes D. Žalimas yra įtakingas teisininkas, teisinės ir teisminės batalijos yra jo stichija, teismuose sprendimus priimantys žmonės yra jo „klanas“.

Žinia, jeigu Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimas netenkina kurios nors pusės, byla toliau persikelia į Vyriausiąjį administracinį teismą. o vakar, skaitydamas straipsnį apie Algio Krupavičiaus vargus Lietuvos teismuose, sužinojau ir tai, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo pirmininke yra Žalimienė. Tikriausiai atsitiktinis pavardžių sutapimas, kitokios minties neprileidžiu. Tačiau jeigu toks pavardžių sutapimas yra neatsitiktinis ir, tarkime, Žalimas ruošiasi skųsti Čiuldę savo giminaitei Žalimienei, man belieka pasakyti tik tiek – mano Tėvynėje Lietuvoje uždanga suvis nusileido…

Ar sakote, kad nereikėtų savo mažų bėdų bėdelių iškelti į nacionalinį lygmenį? Kas be ko, tačiau vakar mano ką tik minėtas bičiulis perdavė įtakingo ne bičiulio nuomonę, kad dabar Čiuldę nuleis ant žemės. Kitą kartą tikriausiai pakalbėsime plačiau, kas tai yra kaip reiškinys – piktdžiuga, o dabar pastebėsiu, kad dėl minėtosios piktdžiugos pasijutau svarbesnis nei iš tiesų esu, nes visą savo gyvenimą vaikščiojau tik nuodėminga žeme, niekados nevažinėjau limuzinais, nejojau ant kito žmogaus kupros.

Jeigu D. Žalimas mane toliau puls, teisę turėti nuomonę ir teisę ją laisvai reikšti ginsiu visomis savo išgalėmis. Jeigu neišgalėsiu pasisamdyti advokato, prašysiu nemokamos teisinės pagalbos, kurią valstybė tokiais atvejais suteikti bėdžiams yra pasižadėjusi savo garbės vardu. Tačiau ar suteiks tokią nemokamą pagalbą apartheido režimas, – nesu tikras.

Kaip atrodo bent man, demokratinėje šalyje Prokuratūra tarsi ir privalėtų savo iniciatyva tokių nesusipratimų metu pradėti ginti viešąjį interesą, pradėjusi tyrimą dėl persekiojimo už nuomonės pareiškimą.

Reklama

Susiję straipsniai

Prof. Jonas Grigas. Neįtikėtina telefonų evoliucija

Šventinėmis dienomis ypač padaugėja bendravimo telefonu. Kaip technologijos keičia mūsų gyvenimą, puikiai rodo telefonų evoliucija. Pirmasis pokalbis telefonu...

Vladimiras Laučius. Kas laukia Tėvynės sąjungos

Prieš tris mėnesius parašiau straipsnį apie artėjusius Seimo rinkimus: „Paskutiniai rinkimai Landsbergio partijai” (jį galima rasti 15min.lt). Jame...

Už valdžios satyrą teisiamas Vokietijos žurnalistas: „Šis procesas vieną dieną baigsis kairiųjų-žaliųjų diktatūra“

Davidas Bendelsas yra žurnalistas, nuo 2017 m. dirbantis alternatyvaus ir patriotinio internetinio žurnalo „Deutschland-Kurier“ vyriausiuoju redaktoriumi. Su juo...

Edvardas Čiuldė. Kur gali nuvesti Konstitucinio teismo neklaidingumo dogma?

Lietuvoje Konstitucinis Teismas (KT) jau yra tapęs ideologinės programos įgyvendinimo ir politinės kovos įrankiu – tai akivaizdus faktas. O...