Interneto dienraštyje „Pozicija“ ką tik pasirodė nepaprastai įdomus prof. Jono Grigo straipsnis „Laiko gali ir ir nebūti“. Profesorius čia naujausių fizikos teorijų pagrindu forsuoja klausimą – ar laikas egzistuoja? Dar kitai tariant, J. Grigas kelia klausimą – ar laikas yra realus?
Nė iš tolo neišdrįsčiau ginčytis su žinomu fiziku, talentingu, labai gerbiamu Lietuvos mokslininku. Tačiau čia mano tikslas yra visai kitas – man staiga pasirodė, kad išsakyti profesoriaus pasvarstymai minėtame straipsnyje suteikia neįtikėtinai gerą progą prisiminti Šv. Augustino pamintijimus laiko tema „Išpažinimų“ 11-oje knygoje. Įdomu dar ir tai, jog, kaip atrodo, „Išpažinimuose“ išplėtotos teologinės laiko įžvalgos toli gražu nepralaimi fizikiniam požiūriui, o galima būtų pasakyti net ir taip, kad fizikos naujosios teorijos tiesiogiai ir netiesiogiai liudija Šv. Augustino ištarų apie laiką perspektyvumą ir jų išliekamąjį pobūdį. Kitas klausimas, ar fizikai išdrįs kada nors pripažinti, kad čia yra tas laimingas atvejis, kai teologija ir fizika viena kitą turiningai papildo pagal kontrapunkto principą? Kad ir kaip ten būtų, vis tik sunku bus užginčyti faktą, kad Šv. Augustino pateiktos lauko charakteristikos keliomis šviesmylėmis lenkia klasikinės fizikos terpėje atsiradusias laiko apibrėžtis arba, kaip sakoma tokiais atvejais, Augustino samprotavimai apie laiką pralenkia laiką.
Taigi kas yra laikas? Šv. Augustinas rašo: „Kol manęs niekas neklausia – žinau, o kai noriu klausiančiajam paaiškinti – nežinau“. Įdomi detalė, kad 11-os knygos pasvarstymuose apie laiką garsusis filosofas ir teologas neretai išpažįsta savo nežinojimą, versdamasis ne tiek kategoriškais apibendrinimais, kiek hipotetiškai išsakytų teiginių seka, prašo Aukščiausiojo apšviesti jam protą. Kita vertus, minėtas tekstas jokiu būdu nėra padrikas, o – priešingai – labai konceptualus, leidžiantis laiką visų pirma apibrėžti kaip kintančio reiškinio praeinamumą. Taigi laiką, jeigu norite, galima apibrėžti tautologiškai – laikas yra daikto (reiškinio) laikinumas.
Tik taip – kaip kintančio reiškinio (daikto) praeinamumas – laikas įgyja tris modusus, t. y. praeitį, dabartį ir ateitį. Savo ruožtu gretinamą tokios laiko sampratos kontekste amžinybę privalėtume apibrėžti kaip visados nekintantį Dabar.
Į J.Grigo klausimą – ar laikas egzistuoja, ar yra realus, Šv. Augustinas atsakytų, kad jokio savarankiško realumo laikas neturi, o yra daikto duotybės būdas. Jokio laiko anapus ar šalia daiktų nėra, taigi taip pat nėra tuščio laiko (ir erdvės). Tokia labai aiškiai išsakoma savo išvada IV- V amžių sandūroje gyvenęs krikščionybės apologetas yra artimesnis moderniajai fizikai nei naujųjų amžių fizikos tėvas Niutonas, įrodinėjęs, kad laikas ir erdvė egzistuoja objektyviai kaip savotiškos tuštumos, užsipildančios daiktais ir įvykiais. Taigi laikas ir erdvė klasikinėje fizikoje buvo suprantami kaip objektyvus daiktų ir reiškinių sandėliavimo pagrindas.
Šv. Augustinas sako dar ir taip, kad laikas traukia į nebūtį, tačiau to pavadinti inercijos jėga tikriausiai negalime, ar ne?
Gali klaidingai pasirodyti, kad taip suprantamas laikas yra lengvai išmatuojamas, pastebint, kad kai kurios drugių rūšys egzistuoja tik parą, o, tarkime, kažkada užsidegusi ir kažkada užgesianti žvaigždė Saulė – milijardus metų. Tačiau Šv.Augustino žodžiais tariant, matuodami laiką, mes matuojame tai, ko jau nėra ( praeitį), tai, kas neturi trukmės (dabartį) ir tai, ko dar nėra (ateitį). Taigi keliant laiko matavimo klausimą, netikėtai pasimato arba greičiau – pasivaidena, kad laikas savo esme yra labai panašus į nulį.
Šv. Augustino amžininkai pagonys filosofai, kritikuodami kreacionistinę pasaulio sampratą, keldavo tokį, neva išjuokiantį krikščioniškąją doktriną klausimą – Ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo?
Kaip matėme, Šv. Augustino tekstuose išplėtota laiko samprata parodo tokio klausimo nepagrįstumą ar net absurdiškumą. Žinia, prielinksniai „iki“ ar „po“ pažymi įvykių padėtį laiko sraute, jeigu norite, laikinumo išklotinėje. Savo ruožtu laikas atsiranda kartu su laikinu pasauliu, taigi tokie prielinksniai netinka Dievo, kuris yra esmiškai už laiko, atžvilgiu. Sunku patikėti, kad šį nesubalansuotą klausimą su pridėtine vulgarizacijos doze pakartojo žymusis mūsų laikų fizikas, plačiai žinomos studijos apie laiką autorius Stivenas Hokingas (Hawking), užduodamas mįslę – Ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo, ar jis tada ruošė malkas pragaro kūrenimui?
Šv. Augustino išplėtota laiko teologema yra naši ne tik fizikiniu požiūriu, tikriausiai dar svarbiau yra tai, kad ji atvėrė progreso sampratos horizontus, suteikė pagrindą istorijos idėjos iškilimui.
Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas antikoje yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv.Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi lėmė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Galima prisiminti ir tai, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.
Savo ruožtu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko ,,puses“.
Kaip matėme, tai labai akivaizdžiai ir argumentuotai padarė Šv. Augustinas.
Puikus straipsnis. Ačiū. Savo knygose ne kartą citavau Šv. Augustino išmintingas mintis. O daug garsiausių fizikų pripažino, kad mokslas ir religija vienas kitą papildo pasaulio pažinime.
Labai pamalonino širdį Jūsų atsiliepimas ir paaiškinimai. Linkiu Jums didžiausios kūrybinės sėkmės, lauksiu Jūsų visados intriguojančių straipsnių, kurie neretai įtraukia kaip įdomiausias detektyvinis siužetas. Dėkoju!