Visos tiesos mums nepasakys niekas, ar ne? Taigi – paspėliokime.
Praeitą kartą leidau sau paspėlioti, kad tas sunkiai protu paaiškinamas skubotumas sekmadienį nuplėšiant Kaziui Škirpai skirtą atminimo lentą, kai savivaldybė pažeidė net savo duotą pažadą, jog iškilusias kolizijas pabandys spręsti prasidėjus naujai darbo savaitei, tarsi rodo, kad čia įsijungė aukštesniosios jėgos, taigi, kaip praeitą kartą dariau atsargią prielaidą, galimai komandą „fas“ davė kažkas iš TS-LKD partijos hierarchijos viršūnėlės bonzų. Tačiau šiandien, turint prieš akis labai šiurkštų Aušrinės Armonaitės atsakymą į klausimą – kaip ji žiūri į šį incidentą, o taip pat Dainiaus Žalimo klaidinančius paaiškinimus TV eteryje apie Birželio sukilimo vaidmenį Lietuvos istorijoje ir K. Škirpos asmenybę, yra pagrindas forsuoti hipotezę, kad sekmadienio baudžiamojoje akcijoje ne mažesniu laipsniu nei vadinamųjų konservatorių pikta valia prasiveržė „Laisvės partijos“ staigiai užkilusi ir galiausiai sprogusi kaip uždelsto veikimo granata tulžis, melagingai Laisvės vardu pasivadinusios partijos valios nešvankumas, kitaip nepasakysi.
Kiek atminimo lentos Kaziui Škirpai Vilniuje pakabinimo akcija buvo teisėta ar neteisėta, negavus visų instancijų leidimo – į šį kausimą išsamiai, detaliai ir niuansuotai jau atsakė šios pilietinės akcijos iniciatoriai, nėra ką daugiau čia pridurti. Mūsų oponentai ta proga primena seną posakį, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Tačiau šio posakio primatavimas aptariamai situacijai gali privesti prie absurdiškos išvados, kad tariamos neteisės užkardinimo pretekstu galima bandyti pateisinti daug didesnį neteisėtumą, piktą valią ir kvailumą.
Pokario laikais buvo nuteistas mano mamos brolis, maždaug 10 metų vyresnis už savo jaunėlę seserį, dėl to, jog Vasario 16-osios proga ant aukščiausiojo gyvenvietės pastato iškabino nepriklausomos Lietuvos trispalvę.
Kaip pasakoja to įvykio liudininkai, neteisėtai (?) iškelta vėliava tąsyk kabojo nepaliesta nuo ryto iki vakaro, nežiūrint to, kad netoliese veikė stribų padalinys, nes ilgai nebuvo politruko, galimai besigaivaliojančio nuo vakarykščių išgertuvių, komandos veikti. Kas buvo tas stribų mentaliteto politrukas mūsų aptariamoje situacijoje praeitą sekmadienį, paspaudęs mygtuką „veikti nedelsiant“? Apsišaukėlis konservatorius ar Šimašiaus bendrapartietis, o gal laisvai asocijuotas „Laisvės partijos“ bendramintis? Jeigu tokia tiesa apie „Laisvės partijos“ galimą pirmavimą vandalizmo dėl politinių tikslų įgyvendinimo prisijaukinime mūsų ir neišlaisvins, vis tik žinosime tai, kam anksčiau ar vėliau reikės pateikti sąskaitą. Tačiau jau šiandien galime drąsiai teigti, kad atminimo lentos K. Škirpai naikintojai yra stribai tiesmukiškiausia šio žodžio reikšme, paraidžiui.
Kaip atrodo bent man, sumanymas pakabinti atminimo lentą K. Škirpai pasiteisino etine, teisine ir politine prasme jau vien dėl to, kad visuomenės dėmesį patraukęs įvykis tapo tautiečių orumo testu.
Kalbėkime be užuolankų, kad populiacijoje yra nemažai, tikėtina, geros valios žmonių, kurie vidujai pritaria susiturėjimui dėl Lietuvos didvyrio K. Škirpos atminimo įamžinimo sostinėje, nes tai esą gali nepatikti Izraeliui ar, tarkime, žydų bendruomenei Lietuvoje, nuvilti mūsų sąjungininkus. Tačiau pasakius a, nepabijokime pasakyti ir b, klausiant – nuo kada Izraelis ar juolab pagal Kušliansky direktyvas gyvenanti bendruomenė yra Lietuvos sąjungininkai?
Kaip jau žinome ne tik iš nuogirdų, Izraelio ambasadorius Lietuvoje neretai elgiasi kaip kolonizatorius, kartas nuo karto pamokydamas mus gražaus elgesio taisyklių. Nedarykime didelės paslapties iš to, kad daugeliui iš mūsų atrodo, kad taip elgtis reziduojančiam laisvoje šalyje ambasadoriui, švelniai tariant, nedera, taigi ir toks gėdingas darkymasis mažiausiai yra vertintinas kaip nepadorus oficialų statusą turinčio kitos šalies atstovo elgesys. Todėl tikriausiai neatsitiktinai pastaruoju metu taip ryškai pakilo Žemaitaičio ir jo įkurtos partijos „ Nemuno aušra“ akcijos, ar ne? Tačiau net ir žmonėms, kuriems seniai žinomo politiko Žemaitaičio pasisakymai visados kelia tik alergiją, nieko daugiau, regis, ne mažiau akivaizdus yra savojo orumo suvokimo imperatyvo bylojimas, kad Izraelio ambasadoriaus veikimas Lietuvoje pagal nusistovėjusį šabloną toliau yra nepageidaujamas, jog tokie ambasadoriai turėtų būti su trenksmu išvejami iš šalies nedelsiant, o valdžia toleravusi kitos šalies atstovo pastangas pastoviai žeminti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, privalėtų atsakyti ne tik politiškai per rinkimus, bet ir teisiškai, inkriminuojant bylas dėl didelius nuostolius sukėlusio abejingumo ar pasidavimo politinės rinkos konjunktūrai, o atskirais atvejais keliant klausimą dėl išdavystės laipsnio.
Kitas dalykas yra geranoriškai išsakytos žmonių pastabos, dėl kurių galima pradėti diskutuoti, kad kitą kartą, keliant atminimo lentą K. Škirpai, šalia būtų sumontuotas įrašas, paaiškinantis – kodėl iškilus lietuvių tautos sūnus, kovotojas už laisvę kartais yra vadinamas kontraversiška asmenybe, ko vertas yra priekaištas, kad jo pasisakymuose vieną ar kitą kartą tarsi ir būta kažkokio antisemitinio elemento dvelksmo, yra prasprūdę keli nesubalansuoti žodžiai. Tačiau tokio įrašo tariamas ar tikras trūkumas jokiu būdu nepateisina audringai prasiveržusio praėjusį sekmadienį Vilniaus savivaldybės vandalizmo akto, neužglosto stribo mentaliteto konvulsijų keliamo pasibjaurėjimo.
Vardan įdėmesnio įsižiūrėjimo į čia aptariamo problemos reljefą, pastebėsiu, kada aš pats užstojusios Artimuosiuose Rytuose kruvino sumaišties panoramoje emociškai nedvejodamas stoju Izraelio pusėje, linkėdamas izraelitų valstybei pergalės prieš „Hamas“. Dar daugiau, – į savo mintis kartais įsileidžiu net tokią ereziją, kad už vieną paimtą į nelaisvę ir teroristų išprievartautą žydę Izraelis turi teisė nušluoti nuo žemės paviršiaus visą teroristų irštvą, galutinai išraunant kruvinas „Hamas“ šaknis, drauge supurtant iki pagrindų terorizmą gimdančią ir jį palaikančią terpę. Galbūt toks nelegalus vaizdinys mano galvoje užgimsta dėl to, kad visados jaučiau ir tebejaučiu kažkokią ypatingą, greičiausiai iracionalią pagarbą ir simpatiją žydų tautos moterims, tačiau šiandien suprantu, kad kartas nuo karto prasimušantis į paviršių Izraelio nedraugiškumas mūsų atžvilgiu įpareigoja oficialiai laikytis labiau neutralaus ir subalansuoto požiūrio į konfliktą, o racionalumas čia neleidžia to, kad užvaldytų jausmai.
Nesakau, kad „Laisvės partijai“, be visa ko kito, trūksta dar ir tautinio užsiangažavimo. Ko ne ko, o prosemitinės pasijos ar net, tarkime, sionistinio įsipareigojimo šiai partijai tarsi ir netrūksta, gaila tik dėlto, kad toks taurus nusiteikimas, kaip atrodo bent man, yra nukreipiamas prieš lietuvių tautos interesus, tampa atsparos tašku kvestionuojant lietuvybės puoselėjimo uždavinius.
