Kas tai yr – tas pažangizmas ar pažangeiviškumas? Iš tiesų, užsiminiau apie labai supainiotą sąvoką, atsirandančią nuo tada, kai pažangos vardu pradeda dangstytis retrogradų bendruomenė, kvestionuojanti aukštąją vakarų kultūrą ir bandanti primesti mums kažką panašaus į moderniosios barbarybės idealus. Kita vertus, pagal savo veiklos turinį ir stilių toks pažangizmas yra lengvai atpažįstamas kaip švonderizmo atmaina.
Taip labai reto kaip žibuoklių pražydėjimas ant sniego Rusijos prablaivėjimo metu Michailo Bulgakovo romanas „Šuns širdis“ buvo ekranizuotas, daugelis tikriausiai dar prisimeną šį sutirštinto rusiško kolorito filmą, tačiau štai aš niekaip negaliu atgaminti vaizduotėje aktoriaus, suvaidinusio šiame filme garsųjį namų valdybos atstovą, veido, todėl išgirdus dar ir šiandien kur nors minint Švonderio vardą man prieš akis iškart išdygsta labai mielo pono Sabatausko dukters Sabatauskaitės arba jos sugyventinės Juškaitės veidukai.
Brrr… Tokiu štai būdu bent mano vaizduotėje, bėgant metams, kinematografinis Švonderio vaizdinys mutavo, įgydamas sijonuotos būtybės, dirbančios ideologinio sulyginimo kontroliere Seime arba kraupiai profanuojančios žmogaus teisių diskursą moteriškaitės, pasivadinusios Lietuvos Žmogaus Teisių Centro Direktore, pavidalą (tik turinti kiaulės akis Švonderis gali sau leisti be didesnio drovumo savo seksualinio dirglumo atvejį pabandyti generalizuoti tokiais raktiniais žodžiais).
Pradėjau iš toliau, vis dar bandydamas atitolinti tą būtiną momentą pasiaiškinimui, kodėl mėgėjas be jokio didesnio reikalo pakalbėti apie Justino Marcinkevičiaus poetikos ypatybes, dabar, kai jo nuopelnus ir atminimą ima kvestionuoti į švonderius panašios būtybės, tyliu tarsi būčiau vandens prisisėmęs į burną.
Keletą kartų anksčiau esu labai aiškiai deklaravęs savo požiūrį, kad man poeto J.Marcinkevičiau poetika nėra artima, jog mėgstamiausiais poetais vadinu kelis kitus lietuviškai rašančius kūrėjus.
Tikriausiai didesne ar mažesne dalimi klystu, jeigu jaučiu poreikį teisintis ir teisintis be paliovos, tarsi sąžinė būtų vis dar neužganėdinta, tačiau bent man J. Marcinkevičius kūryba visados atrodė kaip forsuoto mergiško jautrumo poezijos manifestacija, kaip gimnazistiško poezijos tipo ištobulinimas iki dangaus, kai didesnį įspūdį jūsų nuolankiam tarnui visados darydavo ir vis dar daro, labiau įsirėžia į atmintį sąlyginai sausas, prislopintas kalbėjimas eilėraštyje, neafišuojant skausmo ir nenudraskant šašų.
Kartais poezija užburia savo hernetiškumu arba tuo, kad daug nepasakytų dalykų čia reikia nuspėti. Kartais pauzė čia tampa intensyviausia kalbos forma. Tačiau poezija yra ne nutylėjimų, bet kalbėjimų menas, ar ne? Taigi ir J.Marcinkevičiaus unikalumas, jeigu norite, didybė, besiprašanti įpaminklinimo, yra tai, jog jo poetinės ištaros pasiekė daugumos tautiečių širdis, poetui sugebant paprastais žodžiais aptarti nepaprastai svarbius dalykus, jų nesubanalinant, tokius kaip Tėvynės idėja ir meilė Lietuvai, nematant reikalo ką čia nutylėti ar paslėpti.
Kaip atrodo, normalų refleksų žmogui lengva yra pripažinti J.Marcinkevičiaus nelygstamą poetinį talentą, net jeigu jis turi kitokius estetiniu lūkesčius.
Estetiniai skonio sprendiniai skiriasi ir įvairuoja per visą subjektyvumo paletę, tačiau niekas negali paneigti objektyvių talento parametrų.
Kita vertus, J.Marcinkevičius poezija praauga estetinio sprendinio sferą ir įgyja etinį skambesį, jeigu norite, pagilintą turiningumą. Toks etiškumas toli gražu neturi nieko bendro su lėkštu moralizavimu, naikinančiu moralinę pasaulio tvarką, nieko bendro su pamokslavimu, neretai pažeminančiu kitą žmogų, greičiau yra taip, kad ant aukštesnės nei estetinis subjektyvumas etinės pakopos poezijoje užkopia tie kūrėjai, kurie savo priemonėmis sugeba atkovoti didžiąsias idėjas. Didžioji J. Marcinkevičiaus idėja yra Lietuva, kitaip nepasakysi.
Jau atsibodęs, be proto išdėvėtas ir diskusijos dėl J.Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo atveju kvailokai pritemptas atrodo taip pat pasakojimas apie pavergtą protą.
Regis, J.Marcinkevičiui iš dalies buvo net pavykę pavergti mūsų pavergėjų protą, jeigu Trilogija buvo statoma teatruose žiaurios cenzūros viešpatavimo metais.
Norėčiau ta proga pasakyti, bet nesakysiu, nenorėdamas tapti banalybės čempionu, savaime besiprašančių žodžių, kad širdies pavergti neįmanoma.
Tačiau vėl grįžkime prie minties, kad estetiniai skonio sprendiniai yra subjektyvūs. Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, dažniausiai dėl estetinių skonio sprendinių užverda aršiausios diskusijos. Tačiau nekyla jokios abejonės, kad savo ruožtu Immanuelio Kanto filosofinio palikimo tyrinėtoja Neringa Putinaitė tikrai ne estetinių skonio sprendinių vedama, o greičiausiai norėdama pažeminti Poetą dėl jo užsiangažavimo tautos idėjai, sako, kad vertingiausias J.Marcinkevičiaus kūrinys yra jo poemėlė vaikams „Grybų karas“.
Toks štai švonderiškas verdiktas.
Norėtum sakyti, kad tai yra pikta pašaipa, tačiau, prisiminus, jog Švonderis neturi humoro jausmo, tampa dar nejaukiau. Galiausiai supranti, kad taip Lietuvoje priekabiauja prie sveiko proto Švonderis, pakeitęs lytį.
O Sabaliauskaitėms reikėtų pasakyti dar paprasčiau, kad anosioms derėtų rūpintis Lenkijos poetų įamžinimu, netauškus niekų apie J.Marcinkevičių. Be visa ko kito, paminklo J.Marcinkevičiui pastatymas būdų didelis įnašas į Vilniaus lituanizacija, siekiant atkeikti Lietuvos sostinę…
Justinas Marcinkevičius – tai aukščiausias titulas, kurio gali susilaukti viešas žmogus.
Įdomu, ar kuris nors Vilniaus teatras išdrįstų atnaujinti ką nors iš Marcinkevičiaus trilogijos? Nelabai…
Geras pastebėjimas!