Pabandykime nutapyti tokį portretą iš natūros, be jokių išankstinių teorinių prielaidų. Žiūrint pro dviejų lyčių prizmę, kyla iš pradžių truputėlį trikdantis įspūdis, kad moteriškių čia yra nepalyginamai daugiau nei vyrų.
Taigi, jeigu galvojote, kad marksizmas yra vyriškas užsiėmimas, pats laikas būtų persigalvoti. Pasirenkant iš jau pagamintų šablonų, būtų galima sakyti, kad tikras neomarksistas pažangietis yra barzdota moteris (tai ne tas pats kaip moteris su kankolais).
Didelio tokių pagal pirminius lytinius požymius moteriškių neomarksisčių intako patekimas į rinką sutapo su kultūrinio lūžio momentu, kai universitetuose filosofijos studijas pradėjo keisti lyčių lygybės studijos. Dėl to, kas šiame procese yra pirminis, o kas – antrinis faktorius, dar būtų galima diskutuoti, tačiau niekam nekyla nė mažiausios abejonė, kad iškilusį lyčių lygybės kursų dėstymo poreikį su kaupu patenkino iš anų laikų paveldėtas perteklinis mokslinio komunizmo dėstytojų kontingentas.
Pastariesiems net nereikėjo persitvarkyti pagal kažkada madingą reikalavimą, dar daugiau, – marksistai, išugdyti Lietuvoje leninizmo dvasia, šiuo, o ir kitais klausimais buvo dar pažangesni nei atvykę iš Vakarų demokratijos šalių tuomet dar pliuralistinės dvasios universitetų.
Žinia, ne kiekvienas proletariato atstovas buvo marksistas, ne kiekviena feministė yra neomarksistė, tačiau neteko girdėti, kad mūsų laikais kur nors užsiveistų nepažangios lesbietės.
Lesbietės yra priešakinis ideologiškai užsiangažavusiųjų neomarksistų būrys (gėjai, regis, truputėlį atsilieka ideologinio pasikaustymo plotmėje), kaip atrodo, nebūti lesbiete (o ir gėjumi) čia yra didelė gėda, toks negrynakraujis, pagal šiandieninius įsivaizdavimus, antrarūšis marksistas turėtų būti stebimas su didžiausiu įtarumu – ar nepersigalvos, jeigu kitaip susiklostytų konjunktūra?
Kitas, daug gausesnis nei būtų galima pagalvoti iš pradžių, Lietuvoje neįtikėtinai ženklus pažangiečių neomarksisčių būrys yra moterys, kurios pridengdamos savo rusiškų pavardžių galūnę -ova, yra persivadinusios -aitėmis ir -ytėmis.
Jeigu leisite, tai pavadinsiu Marytės Melnikaitės, kuri, kaip žinome, buvo iš Baltarusijos miškų atklydusi Maria Melnik, sindromu. Neįtikėtinai įdomu, kad šiemet Lietuvoje prasidėjo atvirkštinis pažangiųjų moterų sujudimas, reikalaujant lietuvių kalboje įteisinti moteriškos pavardės rusišką galūnę -ova kaip tautiškai, šeimyninio statuso požiūriu, o gal ir lytiškai neutralų konstruktą.
Kaip jau sakiau, moteriškas substratas čia stipriai dominuoja, neomarksizmas labai aiškiai yra pasukęs sumoteriškėjimo linkme, todėl ir lytinę bei seksualinę įvairovę čia apibendrintu pavidalu būtų galima pavadinti taip – lesbiečiai.
O kaipgi kitaip būtų galima pavadinti tą studentų minią, kuri ideologinių damų paraginta, pradeda skųsti savo dėstytojus, jeigu ne hermafroditais.
Kas be ko, D.Žalimas čia „nė prie ko“, todėl niekam nekyla abejonių, kad anas savo pavardės nesiruošia keisti. Tačiau tapant apibendrintą portretą būtina nurodyti bent vieną išimtį, kuri patvirtina taisyklę. Užsukime ta proga dar kartą į VDU.
Gintautas Mažeikis, VDU filosofijos katedrų, kitų struktūrinių padalinių ilgametis vedėjas, vadovas, direktorius yra intelektualus kaip reta žmogus, tarkime, ne ideologinės boba. Andai keletą kartų, nori nenori, buvau reikalų prispirtas užsukti pas jį į kabinetą, papuoštą Karlo Markso biustu (ar portretu – dabar neatsimenu).
Dar iš šiandien prisimenu, kokį įspūdį daro ir paperka iš esmės nuoširdus, podraug dalykiškas ir šaltokas jo kalbėjimo tonas. To šaltoko tono su menkai pažįstamais žmonėmis sugebėjimo labiausiai ir pavydžiu aš pats, paprastai suskystėjantis nuo pirmo draugiško žodžio.
Kodėl jis susidėjo su gauja, – taip ar panašiai klausia skaitytojas.
Žinia, ta gauja šiandien vaidina valstybę, ne kitaip.
Aš paklusčiau kitaip – kodėl jis yra toks svetimas savo esme?
Pagūglinęs sužinau, kad būsimasis filosofijos profesorius gimė tremtinių šeimoje. Vidurinę mokyklą jau baigė Lietuvoje, o po to studijavo Maskvoje, Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultete.
Gal pastaroji detalė ir atidengia visą esmę? Jeigu nežinojote, sovietiniais laikais buvo draudžiama Vilniaus universitete įkurti filosofijos fakultetą, todėl žodis „filosofija“, be visa ko kito, čia siejosi su laisvės ilgesiu ir bandymu apginti žmogaus orumą.
Dabar pagalvojau, kad jeigu Arvydas Šliogeris būtų baigęs ne Kauno politechnikos institutą, o Lomonosovo universitetą, tikriausiai nebūtume turėję tokio minties fontano, ar ne?
Kaip atrodo bent man, tik vidujai nugalėta tremtinių šeima, jau grįžusi į Lietuvą, galėjo prisigalvoti pasiųsti studijuoti sūnaitį į Lomonosovo universitetą, nepavadinant to Pavliko Morozovo kompleksu.
Prieš gerą dešimtmetį su trupučiuku Kaune konservatoriams vadovavo tokia moteriškaitė, kuri nepraleisdavo progos pasigirti, kad yra kilusi iš tremtinių šeimos, bet dėl tekusių tremties kančių nejaučia jokios neapykantos broliškai rusų tautai. Kaip atrodo, tokie draugautojai galiausia ir lėmė, kad partijos vedle, bėgant laikui, patapo slaviško skiepo prasikalėlė.
Ar netyčia nepagalvojote, kad minimas profesorius yra autoriaus oponentas, bet autorius norėtų padiskutuoti su juo kaip su lygiaverčiu priešininku akis į akį? Tikrai nenorėčiau, nes viskas čia man atrodo pernelyg lėkšta ir neskaniai įkvipę…
Jeigu negirdėjote, yra toks poetas „ant Lietuvos“ – Gytis Norvilas. Kartas nuo karto paskaitinėju jo eilėraščius, atrasdamas čia įsigilinusio žmogaus tikrai talentingą sugebėjimą griauti išdėvėtus poetiškumo šablonus.
Tačiau, kaip atrodo, visą savo gilumą anas išeikvojo poezijoje, o publicistikoje paprastai jau popsina kaip gaidys, įrodinėdamas, kad šiandieninė kova už tiesą, gėrį ir grožį susiveda į kovą už homoseksualų teises.
Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad nieko jam netrūksta, viskas su juo, o viešojo bendravimo keblumai kyla nebent tik dėl humoro jausmo deficito.
Žmogus neprivalo būti humoristu, tačiau būna ir taip, kad kartais žmogaus humoro jausmo trūkumas pasimato kaip invalidumas. Tai neretai pasitaiko tarp giliaminčių žmonių. Tačiau juokingiausia yra tai, kad tas pats nemėgstantis juokauti G.Norvilas ne vienerius metus buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ humoro kertelės redaktoriumi.
Anais laikais mane kartais aplankydavo žmogus, kuris buvo įsitikinęs, kad, be kitų savo dorybių, yra dar ir genialus mechanikas. Kai kartą pamatęs, kad namuose mirga televizorius, pabandė jį pataisyti, galiausiai „nutaisė“ taip, jog televizorius tapo mirtinai nepataisomu. Kai pabandė pataisyti mano sugedusį laikrodį, trečdalis detalių išsimėtė pašaliais. Taigi, pamatęs pro langą, kad bičiulis ateina, uždangstydavau visus namuose esančius mechanizmus paklodėmis.
Kaip atrodo bent man, reikia turėti ypatingai gilų humoro jausmo neturėjimą, kad galėtum nesuprasti, jog popsinimas apie homoseksualų teises šiandien yra ne kova už laisvę, o juodoji konjunktūra. Tačiau galimas daiktas, kad poetas dėl užvaldžiusios protą naudos siekio pasijos tik apsimeta neturintis humoro jausmo.
Kas be ko, šį klausimą galima peradresuoti visiems jo bendraminčiams – jie neturi humoro jausmo ar tik apsimeta neturinčiais?..
Puikus straipsnis. “Popsinimas apie homoseksualų teises šiandien yra ne kova už laisvę, o juodoji konjunktūra.”