Lietuvoje neatsirado valios sustabdyti labai slogų teisinį farsą, kaip matome, Alinos Laučienės teisminis persekiojimas tęsiasi toliau su pagreičiu, o tokiame teisme, ką buvo galima nuspėti ir iš anksto, nesąmonių miglos tirštėja. Jeigu gerai atsimenu, ankstesniame Alinos Laučienės teisminio persekiojimo posėdyje ypač pasižymėjo kažko nei į tvorą nei į mietą nekaltai užsipulto žmogaus paklausęs prokuroras Šimonis, o šįkart tobulu, jeigu galima taip pasakyti, neadekvatumu nustebino Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės Herasimenkienės pasirodymas teismo scenoje. Neeilinis tai įvykis, tikrai!
Žinia, kalbame apie liūdnai pagarsėjusią ekspertę, kuri ir pateikė A. Laučienės straipsnio lingvistinę analizę, leidusią prokurorui Šimėnui griebtis garbingos Lietuvos pilietės persekiojimo veiksmų. Jau gerai žinoma ir tai, kad prokurorui Šimėnui tas pavyko ne iš karto, anas ilgai ieškojo tinkamo eksperto ir ekspertizės, atitikusios prokuroro išankstinius lūkesčius.
Tačiau grįžkime prie Herasimenkienės, kuri, kaip parodė paskutinis per jėgą fabrikuojamos bylos posėdis, iš tiesų yra „spalvingas personažas“.
Herasimenkienė teisme pareiškė: „Lietuviai neturėtų jaustis labiau šeimininkai nei Lietuvoje gyvenantys kitataučiai“. Net pritūpiau iš nuostabos, išgirdęs tokį pareiškimą iš teismo tribūnos. Ar jums neatrodo, kaip ir man, kad tokie apibendrinimai „trupučiuką“ peržengia lingvistinės teismo ekspertizės kompetencijos ribas, juolab kad žodis „šeimininkas“ bent šiame kontekste neturi jokių teisinės sąvokos požymių? Savo ruožtu A. Laučienė į šį teisniu požiūriu neadekvatų pasisakymą sureagavo juvelyriškai tiksliai, primindama, kad LR Konstitucija skelbia, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, gi lietuvių tauta yra šios valstybės suverenas, t. y. aukščiausioji valdžia, kas toli gražu nereiškia, kad lietuvių tauta galėtų arba juolab norėtų būti kitų čia gyvenančių tautybių prievaizdu ar šeimininku.
Ar sakote, kad ekspertė minėtame posėdyje sąmoningai peržengė teisinio diskurso ribas dėl to, jog norėjo kreiptis į teismo dalyvius labiau žmogiška kalba, kuri jau įgalima žodžio „šeimininkas“ vartojimą išplėstine reikšme, galimai ataidinčia iš Majekovskio poezijos? Tačiau tokiu atveju, kaip atrodo bent man, pacituotus Herasiminkienės žodžius privalome suprasti atvirkščiai proporcingu būdu būtent kaip įpareigojimą, kad lietuviai turėtų jaustis labiau šeimininkais nei Lietuvoje gyvenantys kitataučiai, tarkime, jau vien dėl to, kad lietuviui turėtų labiau peršėti sielą dėl Tėvynėje pasitaikančių negerovių nei kitataučiui. Ta pačia logika sekant, ne taip baisu, kai Lietuvą dergia kitatautis, nepalyginti baisiau yra tada, kai šeriami užsienio kapitalo fondų arba dėl kitų konjunktūrinių paskatų Lietuvą pradeda dergti lietuviai, taip pat neretai pasivadinantys ekspertais.
O dabar pabandykime įsižiūrėti, kas pasidaro logine prasme iš teismo ekspertės pasakymo, kad kitataučiai yra ne mažiau Lietuvos šeimininkai nei lietuviai būtent A. Laučienės straipsnio lingvistinės teismo analizės kontekste?
Gi straipsnio autorė nė iš tolo nieko blogo neužsimena apie vieną ar kitą tautą, o tik kritikuoja piktybiškai lietuvių kalbos Lietuvoje nesimokančius arba kitaip Lietuvai kenkiančius kitataučius. Ar tai reiškia, kad šio A. Laučienės straipsnio kontekste Herasimenkienė mums bando įpiršti įsivaizdavimą, jog Lietuvos šeimininkais pirmiausia yra tokie per dešimtmečius lietuvių kalbos nesugebėję arba, tiksliau tariant, piktybiškai nenorėję išmokti kitataučiai bei kiti nelietuviškos prigimties kenkėjai?
Net ir stebint šį teismo procesą per distanciją, nesunku pasijusti patekusiam į kažkokį tirštai rusiško kolorito chaoso prasiveržimą arba absurdo puotą, kur pradeda stilistiškai galioti rusiškas posakis: jeigu jau prasidėjo toks balius, pjaustyk paskutinį agurkėlį…
Būtent tokio chaoso prasiveržimo kontekste man netikėtai įdomiu tampa klausimas, kuris šiaip niekados negalėtų sudominti žmogaus normalių refleksų pasaulyje: ar tikrai „Herasimenkienė“ yra ukrainiečių tautybės vyro žmonos pavardė, jeigu turėsime galvoje, kad ukrainiečiai ir lietuviai yra broliškos tautos? Viena ausimi esu girdėjęs, kad Ukrainoje yra toks upelis, pavadintas Herasimenko vardu. Kita vertus, kas nėra girdėjęs, kad išrinktosios tautos atstovai mėgsta prisitaikyti sau upių pavadinimus: pavyzdžiui, Leninas, Donskis…
Dėl teisybės ir balanso reikia pastebėti, kad ir pavardė „Čiuldė“ yra kilusi iš pravardės, lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas toks žodis čiuldė:
čiul̃dė: kas čiulda, neaiškiai kalba: Eik, čiul̃de, aš tavo žodžių nesuprantu. Čiuldẽlė tokia ana ir tebuvo. Arielkelė čiuldė vedė mane gulti, bevesdama į svirnelį, į purvus paguldė. (zodynas.lt).
čiuldė́ti, čiùlda, -ė́jo
- Blezdinga čiùlda, t. y. giesta J. Paukšteliai linksmai visur čiuldė́jo Slnt.
- Mergos susiėjusios čiùlda kaip žvirbliai, t. y. kalba J. Plienai̇̃ gelžys (neperskiriami draugai), ką čia judu bečiuldatav? Plt. Čiùlda kaip paukštelis Kl. Čiùlda kaip žvirblis, negali nė suprasti Grg. Čiùldi kaip blezdinga, o meluoji kaip kalė VP10.
nučiuldė́ti intr.
- čiuldant, kalbant nueiti: Pranis su Jonuku nučiuldė́jo į laukus Kal.
- nustoti čiulbėti, kalbėti: Mažuoju jau nučiuldė́jo (sumigo) Kal.
prisičiuldė́ti
- iki soties čiuldėti, kalbėti: Ir tu prisičiuldė́jai su ana Kal.
- tr. prisikalbinti: Bene ans Marijoną prisičiuldė́s Kal. (lkz.lt)
