Žinokitės, sapnai sapnams – nelygūs.
Sapnavau, kad toks D.Baltimas, žinomas visuomenės veikėjas, apskundė mane etikos sargams angelams dėl to, kad savo ankstesnėje novelėje, piešdamas tikro ar išgalvoto herojaus paveikslą, nesilaikiau tobulybės prezumpcijos principo. Tai, kaip rašoma skunde, užtraukia bausmę iki gyvos galvos.
Man primestas kaltinimas sapne pasirodė labai neteisingas, tiesą sakant, toks aitrinantis sielą ir gniaužiantis gerklę, kad nedaug trūko, jog iš pykčio jau būčiau prabudęs, bet dar labiau neramino ta aplinkybė, kad nežinojau, kur būtų galima sutikti tuos etikos angelus sargus, kuriems buvau pasiruošęs visą tiesą išdėstyti ir nuoskaudą dėl neteisingo kaltinimo išsakyti kaip ant delno, – dėl ko dar labiau įsisapnavau.
Sapnavau, kad lipdamas laiptais sutikau šviesaus gymio ir angeliškai skaistaus veido kaimynę iš trečiojo aukšto, išnešančią iš namų šiukšlių kibirą. Ar ji galėjo būti tas ieškomas etikos angelas sargas?
Kaip tada pasirodė, angeliškai tyro veido moteris su šiukšlių kibiru rankose yra ne mažiau įtaigus prabilusios sąžinės vaizdinys nei Temidės ikonografija, vaizduojanti aklą moterį su svarstyklėmis rankose, yra teisės idėjos įkūnijimas.
Kartais dingojasi, kad antikos žmonės, turėję visus filosofijos įrankius, sukūrę etikos kaip filosofinės disciplinos kategorijų aparatą, visgi neturėjo nieko panašaus į nešvarios sąžinės nuojautą, taigi visi jų darbai čia buvo daromi su švaria sąžine, kai dar neprabudusi graužatis dėl abejotinų dorovine prasme poelgių neapsunkindavo ir taip keblaus žmogaus gyvenimo.
Sokratas savo gyvenimą paskyrė dorovinių sąvokų turinio aptarimui, Platonas Gėrį nusakė kaip tokį transcendentinį pradą, kuris yra būties šaltinis, blogį apibrėždamas kaip būties trūkumą (žmogaus gyvenime – tai tingumas, apatija, abejingumas), Aristotelis pateikė auksinę etikos taisyklę, pagal kurią, dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (drąsa – vidurys tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo ir t. t.), tačiau niekur čia neatsiranda vietos nešvarios sąžinės konceptui. Nebent čia, kaip ir kitur, laiką pralenkiantis Sokratas, pasakodamas apie kažkokį daimoną, kuris jam kebliausiuose klausimuose visados teisingai pataria pasirinkti, liudija apie intelektinės sąžinės užuomazginių pavidalų paankstintą sudygimą.
Nešvarios sąžinės, dorovine to žodžio reikšme, kančios užgimsta su krikščionybės atsiradimu, ne anksčiau. Išpažinties sakramentas gelbsti tuomet staiga prabudusios sąžinės žmones, neleisdamas jiems vidujai nuskęsti šiukšlių krūvoje, o šventieji išpažįsta savo nuodėmes ne tik nuodėmklausiui, bet taip pat ir viešai.
Gal ir būtų galima sutikti su teiginiu, kad visa etikos problematika galiausiai susiveda į klausimą – turi žmogus sąžinę ar neturi, – tačiau dar neaiškiu lieka kitas klausimas – kokiu pavidalu tą sąžinę galima turėti ar neturėti, kur ji galiausiai tarpsta, ar ji, paprastai nematoma iš išorės, yra užstrigusi kažkur viduje, tarkime, užsiūta po oda.
Tačiau jeigu ir turi žmogus sąžinę, turi ją kažkaip kitaip nei turi persipildžiusią šlapimo pūslę, dvylikapirštės žarnos opą ar nesveikai prakąstą skrandį, ar ne?
Kaimynė gudriai mirktelėjusi atsisveikina su tokia paslaptinga šypsena, tarsi viską būtų žinojusi apie mano jaunystės laikų erotinius sapnus.
Nulipu sapno laiptais į lauką. Kieme ant suoliuko sėdi baisiai pražilęs, primerkęs akis senelis, papsintis cigarą ir marmaliuojantis sau po nosimi: „ galas tau, galas…“
„Baisūs visi angelai“, – sako Raineris Maria Rilke. O jeigu archangelas, tas šiurpusis, prasimerktų, miestai kaip smėlio pilys sugriūtų…
Tarsi vėjo atpūstas prieš akis staiga stojasi žmogelis, su kuriuo daugelį metų prasilenkiame koridoriuose nesisveikindami, nes niekas mūsų dar nesupažindino. Sako, kad jis yra filosofas, Immanuelio Kanto imperatyvinės etikos, išdėstytos Praktinio proto kritikoje, pasekėjas.
Gal etikos angelai sargai, tarkime, dar kartais pavarto I. Kanto Praktinio proto kritiką, tačiau mūsų laikais I.Kanto Grynojo proto kritikos jau, rodos, niekas neskaito, kur tik grynojo oro beprotis džiūsta už grotų.
Užklydę į Karaliaučių anais laikais keliautojai po Europą labiausiai stebėdavosi tuo, kad didžiausiu visų laikų „proto kritiku“ laikomas filosofas yra žmogus su neproporcingai didelėmis, dangiško mėlynumo akimis. Tokį sutikęs naktį – išsigąstum.
Vėjas atpučia I. Kanto žodžius, kad moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis.
I.Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, kad moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarp jų – politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, kad moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas.
Tą klaikiai gražų rudenį prisisapnavo, kad kiekvienas lauke yra karys, pats laimintis ar pralaimintis savo kovą dėl savęs.
Prabudęs, nieko nelaukdamas, nusiprausiau, išsivaliau dantis, po to papusryčiavau. Prisėdęs prie kompiuterio ir atsivertęs el. paštą radau pranešimą, kad D.Baltimas paskundė mane Visuomenės informavimo etikos komisijai.
Taigi realybę, tikrovę, budėjimo metą aš nuo to laiko apibrėžiu maždaug taip, kad tai yra sapnų išsipildymas su netikėtu pertekliumi.
… kas tas D. Baltimas? Kaip „žinomas”, kad toks nei girdėtas, nei matytas? Kam apskundė? Kokios pasekmės to skundo?
Galima tarti: visiška beprotybė ir pamišimas. Betgi ne. Tai sąmoningas teroras ir susidorojimas.